Apie žodžio devalvaciją, politinę entropiją ir mūsų atsparumo ribas

Kai žodis nieko nebereiškiaPokalbyje daug dėmesio skirta politinės kalbos devalvacijai. Aistis prisimena laikus, kai viešas pasisakymas dar turėjo reikšmę – kai pasakytas žodis sukeldavo veiksmą. „Anksčiau žodis buvo svaresnis. Dabar – pašnekėjom, ir kas iš to?“A.Zabarauskas pažymi, kad vienas iš didžiausių dabartinės valdžios aklųjų zonų – Vyriausybės priemonių planas. Dokumentas egzistuoja, bet jo turinys atspindi tik inertišką aparato palaikymą, be proveržio ar vizijos. Pasigenda strateginio požiūrio – nei ekonomikos, nei teisės, nei mentaliteto lygmenyse nematyti ambicijos. O tai, jo manymu, labai pavojinga situacijoje, kai geopolitinis fonas kaista. „Priemonių planas – tai aptarnavimo dokumentas. Jis neveda į ateitį.“Politinis žaidimas be tikros politikosA.Zabarauskas kalba apie politinės komunikacijos virsmą rinkodara: tai, kas anksčiau buvo vertybių raiška, šiandien tapo reakcija į rinkėjų apklausas. Daugiau produkto, mažiau politikos. Valdžia tampa siekiamybe savaime – ne tam, kad būtų formuojama kryptis, bet kad būtų galima „tvarkytis“. „Valdžia tampa tikslu. Ne priemone, o produktu.“Vartotojas prieš pilietįVienas gilesnių pokalbio lygmenų – apie visuomenės transformaciją. Vartotojiška sąmonė, anot Aisčio, stumia lauk pilietinį veiklumą. Šiandien žmogui svarbiausia komfortas, o ne atsakomybė. Kai reikia veikti – pasipriešinimas dažnai baigiasi prie televizoriaus.„Vartotojas – tai žmogus, kuris tolsta nuo sunkio. Nori tik patogumo.“Ši tendencija matoma ne tik Lietuvoje – ji būdinga ir Vakarams. Nėra protesto, jei nėra tiesioginio ekonominio praradimo. Net pasipriešinimas globaliai – tampa bejėgis, nes neturi galios keisti krypties.Sistema, kurioje stipresnis visada teisusPasak A.Zabarausko, naujoji politinė realybė – tai nebe vertybių, o galios sistema. Dekoratyvios taisyklės lieka, bet tik stipresnis formuoja tikrovę. Ši tendencija matoma tiek šalies viduje, tiek pasaulyje: autoritarinių jėgų įtaka auga, o demokratijų reakcija – lėta, fragmentiška, pavėluota. „Kas stipresnis – to ir tiesa. Kas naglesnis – tas ir laimi.“Išlikimo architektūra: ką galime pasiskolinti iš suomių ir izraeliečių?A.Zabarauskas trumpai užsimena apie Suomiją ir Izraelį – valstybes, kurios, jo nuomone, pasižymi aukštu kolektyvinio atsparumo lygiu. Suomiai – pragmatiški, susitelkę. Izraeliečiai – ryžtingi, mobilizuoti, žinantys, ko nori. Lietuva, priešingai, dažnai nebetiki, kad nuo kiekvieno piliečio kažkas priklauso. „Lietuvis vis dar sako: aš mažas žmogus. Izraelietis sako: aš pasakysiu, kaip bus.“Atsakymas – pavyzdys, ne žodžiaiA.Zabarauskas siūlo nesusitelkti vien į švietimą ar strategijas. Jis pabrėžia – elgsena formuojasi per pavyzdį, o ne pamokas. Pavyzdys – svarbiausia ugdymo forma. Politikai, kurie viešai kalba apie vertybes, bet jų nesilaiko – tik gilina pasitikėjimo krizę.„Vaikai auklėjami ne žodžiais, o pavyzdžiu. Ir piliečiai – taip pat.“ This is a public episode. If you would like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit arturasjonkus.substack.com