Amato meistras

„Barzda filosofu nepadaro“, – sakė senovės graikai. „Geriau vieną kartą pagimdyti, negu visą gyvenimą skustis“, – juokavo anglai.Kaip rašė Jeronimas Prahiškis, Lietuvoje barzdas skusti pradėjo Vytautas Didysis. Nepaklusniuosius, neva, baudė mirtimi – atiduodavo meškoms suėsti. O „lietuviui kartais lengviau netekti galvos, nei barzdos“.„Barzdaskutys, ypatingai mažesniuose miesteliuose, šiandien labai perspektyvus amatas“, – įsitikinęs barberis Paulius Sokolovas, jau aštuonerius metus puoselėjantis šį tradicinį amatą. Per tą laiką jis apmokė 200 šio amato meistrų.Pasaulinė barzdočių diena pažymima rugsėjo 3 d. laidoje „Amato meistras“ – apie barzdaskučio amatą.Ved. Vilius Rekevičius

Šiandien rinkdami makulatūrą, nesusimąstome – iš kur atkeliavo šis žodis? Mažai buvo šio amato atstovų viduramžiais, nedaug jų yra ir šiandien. Daug dalykų – nuo chemijos iki lotynų kalbos turi išmanyti knygrišys. Kokias knygas slėpdavo maldaknygėse, Stalino raštuose? Kaip pasigaminti elnio odos, smegenų rauge mirkytą zomšinį knygos viršelį?„Ne visa – kas gražu, yra gražu“, – knygrišio amato paslaptimis dalijasi knygrišys ir restauratorius, Vilniaus Knygrišių Gildijos steigėjas Sigitas Tamulis.Ved. Vilius Rekevičius

120 milijonų metų gyvuojančios bitės nyksta. Yra skambinančių varpais, kad iki 2035 metų bitės gali išnykti visai. Kai bitės žus, žmonėms bus likę gyventi 4 – 5 metai. Be bičių neturėtume ne tik midaus, medaus, bet ir vaisių, daržovių, uogų, riešutų, išnyktų ir grikiai, ir bulvės, ir vynuogės. Nebūtų nei vyno, nei cepelinų.„Receptas paprastas – ką gamta duoda, tą ir turim, – sako bitininkas Algis Milius. – Bitės, kaip ir žmonės, jei dirba daugiau, daugiau ir turi, bet miršta greičiau. Jos kaip žmonės, vienos geriau gyvena, kitos prasčiau. Ir mes turime sveikatą pasaugoti, pavyzdžiui, jei stuburo problemų turėsi, daug medaus neprikopinėsi,“ – sako patyręs bitininkas.Bičių kalbą supratusiam mokslininkui jau seniai įteikta Nobelio premija, senokai jau sukurtas ir robotas, galintis bites suvedžioti, belieka tik paklausti – kodėl jos vis tiek artėja prie išnykimo?Ved. Vilius Rekevičius.

„Moterys nė kiek nesilpnesnės ir netgi stropesnės negu vyrai, ale jeigu anos smaugia, tai smaugia su meile ir pamažu, o vyrai tik čekšt, plekšt ir nėra. Tačiau audžiant vilną, tas staigus primušimas labai daug kų duoda“, – sako tautinių juostų pynimo ekspertas Algirdas Braidokas. Žmona Rasa jam pritaria.Jeigu mokykloje, ketvirtoje klasėje vaikai bent metus pasimokytų juostas austi, abitūros matematikos egzaminų rezultatai būtų visai kiti. Juostas dirbdamas, kitaip išmoksti žvelgti į priekį, kitaip skaičiuoti, mat klaidą padaręs turėsi keturis žingsnius grįžti atgal. Jau penktokai galėtų egzaminų testus laikyti – įsitikinę tautinio paveldo meistrai Algirdas ir Rasa Braidokai.Ved. Vilius Rekevičius

2001 m. lietuvių kryždirbystė įtraukta į UNESCO nematerialaus paveldo sąrašą.Medžio drožėjai – ir amatininkai kūrėjai, ir vietos istorijų pasakotojai. Drožiniai – stogastulpiai, kryžiai, skrynios ar verpimo rateliai – vaizdavo mitologines būtybes, dangaus ženklus ar šeimos istorijas. Drožiniai buvo tarsi užkoduota kalba, perduodanti žinią iš kartos į kartą. Europos viduramžių bažnyčiose drožėjai kūrė nuostabius altorius, suolus, sakyklas ir portalus, pilnus simbolių. Dauguma žmonių nemokėjo skaityti, todėl šie drožiniai tapo vizualine Biblija. Žmonės drožė, puošė namus, nes buvo beraščiai.„Visi mes galim matyti gamtos stebuklus, tik vieniems tai tikriausiai duota, kiti to nemato, nepastebi. Mes turime širdį, o medis – šerdį, mes turime piršto antspaudą, o medis turi – rieves. Mes žiauriai panašūs“, – pasakoja drožėjas Gintautas Akstinas.Ved. Vilius Rekevičius.

„Gerą skilandį prikimšti – tai ne kopūstų lauką užauginti. Yra rimtesnių klausimų ir reikalų“, – sako Audronė ir Kazys Žiliai, jau 30 metų gaminantys ekologiškus skilandžius. Jų gaminys vienintelis toks Baltijos šalyse turintis europinį geografinės nuorodos sertifikatą.„Visos dešros turi savo istorijas ar bent jau legendas, tik mūsų skilandis – ne. Jau pats metas būtų ją sukurti ar bent jau pasvajoti. Įsivaizduokime Šv. Kalėdų eglutę, o ant jos ne kalėdiniai žaisliukai, o didesni ir mažesni, kvepiantys, rausvaskruosčiai skilandžiai“, – svajoja Audronė Žilienė. Jos vyras Kazys žino: ką ji sugalvojo – taip ir bus...Ved. Vilius Rekevičius

Seniausi rasti žinomi moliniai puodai datuojami apie 18 000–20 000 m. pr. Kr. Tai rodo, kad keramika atsirado anksčiau nei žemdirbystė – tai radikaliai pakeitė archeologinį požiūrį į civilizacijos raidą.Puodžiūnų, Kaniūkų, Rinkūnų šeimų dinastijos šimtmečiais puoselėjo puodų žiedimo tradicijas, tai daryti net ir pavardė įpareigojo. Senajame Daugėliškyje, Ignalinos rajone įsikūrusios keramikos studijos „MolioMinkis“ šeimininkė, edukatorė Jolita Bužinskienė amato meistre savęs nevadina, tačiau iš jos veido nedingstančios šypsenos nesunku suprasti, kad ji įgyvendino savo vaikystės svajonę ir dabar ja dalijasi su kitais. „Molį minkyti ir lipdyti gali visi, tereikia noro“, – sako ji.Ved. Vilius Rekevičius

Duona – pasaulio simbolis. Biblijoje ji minima daugiau nei 500 kartų. Duoną kepė jau prieš 14 000 metų. Seniausi duonos kepimo pėdsakai rasti dabartinės Jordanijos teritorijoje. Apie 3500 m. pr. Kr. egiptiečiai pradėjo naudoti natūralų rauginimą. Jie pirmieji rašytiniuose šaltiniuose mini duonos rūšis, jau tada fasuodavo ir ženklindavo kepalus.Kaip duonelę kepti, gerbti ir mylėti pasakoja Radviliškių kaimo kepyklos duonkepė Audronė Kiselienė – tautinio paveldo puoselėtoja jau 30 metų kepa tradicinę lietuvišką ruginę duoną. „Turime tęsti tradicijas, turime tikėti jos galia. Neturiu nė vienos rankinės, krepšio, kuriame nebūtų Agotos duonos gabalėlio“, – sako ponia Audronė.Ved. Vilius Rekevičius

„Fotografija – savo rūšies sportas. Foto mėgėjų greit bus ne mažiau, kaip ir kitų sportininkų“, – 1937 m. rašė laikraštis „Žemaičių prietelius“.Juos vadina „akimirkos vagimis“, „šviesos dailininkais“ ar metraštininkais. Fotografai Saulius Saladūnas ir Algimantas Pakarklis šiam amatui paskyrė visą savo gyvenimą. Ar žinote kur galima rasti tikrą fotoateljė? Kodėl senovinėse nuotraukose žmonės nesišypso? Ko negalima fotografuoti Indijoje, Malaizijoje, Vietname ar Paryžiuje? Kaip geriau – „su dantimis ar be dantų“ įsiamžinti?Fotografuodami asmenukes praleidžiame maždaug 54 valandas per metus. Ar žinote, kad be saiko save fotografuojant kyla pavojus susirgti XXI amžiaus liga – „Selfitis“?Ved. Vilius RekevičiusVilius Rekevičius ir UNSPLASH / The Ian nuotraukos

Lininiais drabužiais žmonės rengėsi dar prieš 30 tūkstančių metų. Jau tada buvo pastebėta, jog linas ir vėsina, ir gydo, ir saugo, ir maitina. Bronislavo Liubomiro Vošterio pavardę žino visi linų augintojai. Jau devintą dešimtį baigiantis skaičiuoti ūkininkas tvarko žemės ūkio techniką, rašo knygas, veda edukacijas, moko jaunąją kartą, prekiauja, ūkininkauja ir, atrodo, net nesiruošia poilsiauti. Kaip tik dabar pražystantiems linams jis paskyrė visą savo gyvenimą.Nuotraukoje – Bronislavas Liubomiras Vošteris. Nuotraukos autorius Vilius Rekevičius.Ved. Vilius Rekevičius.

Kodėl viduramžiais žmonės bijojo praustis? Kiek kartų savo gyvenime prausėsi Liudvikas XIV? Kokios buvo viešosios pirtys senovės Lietuvoje? Kada verta rinktis drebulės, o kada – klevo ar ąžuolo vantą? Pirtininkystės amato meistrė Nijolė Nagurnaitė pamokys, kaip teisingai surišti ir prižiūrėti vantą, kad ji tarnautų bent kelerius metus. Ved. Vilius Rekevičius

Jau šešiolika metų sutuoktiniai Jurgita ir Marius Šimkai laipioja namų stogais, jie valo kaminus ir dalija aplinkiniams laimę. Jie tikrai nesupyks, jei sutikę paprašysite paliesti jų laimingą kaminkrėčio sagą.Kodėl kaminkrėčio uniformoje 13 sagų? Kodėl jie naujakurių, vestuvininkų ir automobilininkų laimės talismanai?Ved. Vilius Rekevičius.

Jau 40 metų Lietuvoje šis amatas kiek primirštas, o juk tai – viena geriausių profesijų. Upeivis plaukioja gražiausiomis vietomis, turi ilgiausias atostogas ir visuomet gali pasiekti krantą. Laivų Lietuvoje daugėja, tiesa, kapitonų kartais tenka ieškoti kaip dinozaurų, gerąja prasme, pastebi laivo „Algirdas“ vadovas Mindaugas Juodelis.Ved. Vilius Rekevičius

Šio cecho atstovai senovėje vieninteliai iš amatininkų turėjo teisę nešioti kalaviją. Apie tikro, vandens ženklais žymėto popieriaus gamybos istoriją pasakoja Prienų krašto muziejaus edukologė ir popierininkė Emilija Petrauskaitė. „Amatininke ar net pameistre savęs vadinti dar negalėčiau“, – sako ji.Kiek metų seniau reikėjo darbuotis skudurų plėšytoju, gizeliu, pameistrio padėjėju, pameistriu, kol pagaliau įgydavai teisę nešioti skrybėlę, kalaviją ir išdidžiai vadintis „popierininku“?Ved. Vilius Rekevičius

„Kas nepažįsta Dievo, laiko jį velniu“, – sako labai netradicinio Lietuvoje amato meistras Danas Zymonas. Jis profesionaliai drožinėja, inkrustuoja, graviruoja gyvūnų kaukoles. Ir tai – ne hobis, mat gana populiarūs kokybiški gaminiai seniai virto pragyvenimo šaltiniu. Pasak menininko, tokie kūriniai – tai istorijos, apsaugos, pagaliau, reinkarnacijos ir virsmo kažkuo nauju, simbolis.Ved. Vilius Rekevičius

Senovės Lietuvoje juos šaukdavo „Aimata“ ar „Kiketa“. Ir Vytautas, ir Jogaila, ir Žygimantas Augustas rūmuose turėjo tokių žmonių baltais veidais, ir tik gerokai vėliau juos imta vadinti juokdariais. Kai nusibosdavo, karaliai mimais keisdavosi. Nelengva nemokant kalbos linksminti kitą bosą – galbūt taip ir vystėsi pantomimos amatas? O kaip sekasi aktoriams šiandien?Daugelis juos tikrai matėte, tik nepažintumėte be grimo ir niekuomet negirdėjote jų balso - pantomimos aktoriai Rita ir Marius Sekmokai jau trisdešimt metų garbingai neša mimų gildijos vėliavą. Kaip įveikti klounų baimę ir kaip juo tapti?Ved. Vilius Rekevičius(Mimų šeimos albumo nuotrauka)

Jei pjaustydami svogūną liejate ašaras – kaltas ne svogūnas, o jūsų atšipęs peilis, sako peilių gamintojas Paulius Jančiukas. Jis nepabijojo savo vaikystės svajonę paversti amatu, dėl kurio net teko atsisakyti gana patogaus programuotojo darbo.Galąsti peilius galime ir į akmenį, ir netgi į automobilio stiklo kraštą, bet geriau turėti tikrą peilį. Vienur peilio dovanoti nevalia, kitur tai – pagarbos ir apsaugos ženklas, dedamas net naujagimiams į lopšį. Kiek peilių virtuvėje turi turėti save gerbianti šeimininkė? Apie peilio atsiradimo istoriją, papročius ir prietarus – laidoje „Amato meistras“.Ved. Vilius Rekevičius

„Keturias valandas kepame ir per penkias minutes suvalgome“, – šypsosi sertifikuota pyragų karaliaus – šakočio – kepėja Onutė Raudeliūnienė Pasaulyje suskaičiuojama per 60 skirtingų šakočio receptų, kepamas jis dar nuo 1426 metų. „Lietuviai kasmet suvalgo per 300 tūkstančių tonų šakočio. Jeigu pakrautume juos į krovininius autotreilerius, išeitų 75 tūkstančių autovežių traukinys“, – skaičiuoja didžiausio pasaulyje šakočio autorius, šakočių muziejaus įkūrėjas Romualdas Spulis. Ar ne laikas būtų lietuvaičiams turėti ir savo nacionalinę šakočio dieną?Ved. Vilius Rekevičius

Žmogus gali atskirti 10 000 skirtingų kvapų. Tai galinčius žmones tiesiog nosimis ir vadina. Tiesa, norint tapti geru žolininku, vien geros nosies neužtenka, dar reikia žinių, intuicijos ir kruopštumo. Jau šešiolika metų žolininkė Reda Vaikšnorienė džiaugiasi galimybe pažinti gamtą ir perduoda savo žinias žmonėms.Kur yra pasaulio parfumerijos sostinė, iš kur kilo odekolonas? Kuo gelbsti levandos, pelargonijos? Kodėl rytuose niekas nedovanoja geltonų rožių – sužinosite laidoje „Amato meistras“.Ved. Vilius Rekevičius

Laikrodžiai – žmogaus pasaulėjautą pakeitęs išradimas, iki šiol apaugęs stipria mitologija ir simbolika. Ar laikrodininkas taiso laikrodį, ar laiką? Ar žinojote, kad „Gudrus gaidys“ – tai prieškarinėje Lietuvoje gamintų žadintuvų pavadinimas? O kiek sveria didžiausio pasaulyje laikrodžio su gegute paukštė?Iš laikrodžių galime pasimokyti kantrybės. „Jie niekur neskuba, net ir vėluodami“, – sako laikrodininkas Juozas Paulėkas, beveik pusę amžiaus remontuojantis įvairiausius laikrodžius.Ved. Vilius Rekevičius

Senovės Inkų imperijoje laiką skaičiavo bulvės virimo laiko tarpsniais – 1 valanda prilygo bulvės išvirimo laikui. Prancūzijoje seniau buvo uždrausta auginti bulves, Prūsijoje jas auginti privalėjo visi. Šiandien žinome per 5000 bulvių rūšių.Sertifikuoto tautinio paveldo puoselėtojai Rima ir Vytenis Bagdonavičiai, Dalia Ramonienė ir Onutė Raudeliūnienė neįsivaizduoja savo stalo be bulvinių protėvių valgių. Kaip gaminamos dzūkiškos bandos, žąslietiškas kugelis, virti ir kepti cepelinai – „bombos“?..Ved. Vilius Rekevičius

Jau 4000 metų žmonija lieja ir kala geležį. Kalviai kartais tampa teisėjais, kunigais, archeologais ar netgi dievais.„Be kalvio, nebūtų ir kitų amatų”, – įsitikinęs „pakalęs“ kalvis Juozas Kavaliauskas, į UNESCO nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktos, kalviškos kryždirbystės dirbinių kūrėjas, ir šypsodamasis prideda: „Tvorų, vorų ir krokodilų nekalu. Tokia mano konstitucija”.Ved. Vilius Rekevičius

„Valgis be sūrio – tai kaip diena be saulės“, – sako prancūzų liaudies patarlė, „Sūris...“ – sako vokiečiai, reikalui pakrypus į blogąją pusę.Jau 6 000 metų žmonija valgo sūrius. Dar Julijus Cezaris stebėjosi kaip galima pagaminti tiek daug skirtingų sūrio rūšių. Generolas Šarlis de Golis sakė – „Kaip galima valdyti šalį, kurioje vien tìk sūrio 246 rūšys“. Dabar priskaičiuojama jau per 2000 sūrio rūšių, o koks sūris populiariausias?„Optimistas mato sūrį, o pesimistas tik jo skylutes“ – juokiasi Gražina Auguvienė, jau dešimtmetį pati gaminanti lietuviškus, prancūziškus, itališkus ir kitokius 19 rūšių sūrius. „Sūris mano – kų sumisliju, tų ir dedu“ – ne visas „laimės hormono“ paslaptis išduoda sūrių užkalbėtoja.Ved. Vilius Rekevičius

Japonijoje namuose „gatvės batais“ avėti nevalia, Izraelyje – priešingai, namuose visi vaikšto batais apsiavę. Meksikoje visų batai turi blizgėti. Palestinoje ant batų užrašo niekinamo žmogaus vardą, vakaruose gamintojai ant bato savo vardą dažnai net aukso raidėmis užrašo. Kad suprastum kitą žmogų, turi bent tris dienas pavaikščioti jo batuose...Tikrus batsiuvius, modeliuojančius ir siuvančius individualius batus Lietuvoje galime suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kaip išsirinkti, nešioti, prižiūrėti batus? Kurį batą pirmą apsiauti? – pasakoja laidos svečias Romas Kalmanas, jau 38-erius metus siuvantis individualius batus.Ved. Vilius Rekevičius