Ar žinai, kad

Viduramžiais karnavalas būdavo rengiamas paskutines dienas prieš gavėnią, mat po to nuo Pelenų dienos iki Velykų laukia 40 dienų rimties ir susilaikymo laikotarpis. O karnavalas būdavo skirtas linksmybėms, šokiams ir apsivalgymui.

„Deep fake“ verčiamas kaip „gilioji klastotė“ ar „išmanusis vaizdo klastojimas“, „vaizdo klastotė“, bet siūloma vartoti tiesiog „vaizdaklastė“.

Posakis „atpirkimo ožys“ kilo iš senovės žydų tradicijos. Atpirkimo dieną žydai išrinkdavo du ožius: vieną aukodavo Dievui, o kitam išpažindavo nuodėmes, o šis dykumoje turėdavo atpirkti kitų nuodėmes.

Ukrainos miestai taisyklingai turėtų būti vadinami taip: Charkivas, Lvivas, Zaporižia, Čornobylis, nors ne klaida būtų ir nuo seno vartojamos iš rusų kalbos transkribuotos formos.

Maskaradas su religine tradicija nieko bendro neturi. Maskaradai – teatralizuoti pasirodymai – Vakarų Europos dvaruose pradėti rengti XIV–XV a., pagrindinis jų atributas būdavo kaukė. Ilgainiui žodis „maskaradas“ įgavo dangstymosi, maskavimosi reikšmę.

Žodžiai „Kalėdos“ ir „kalendorius“ kilę iš lotyniško veiksmažodžio, reiškiančio šaukimą. Mat anksčiau šaukdavo skelbdami naują mėnesį.

Iš protėvių atkeliavęs šnekamosios kalbos žodis „plotkelė“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „auka, atnaša“. Jis keistinas žodžiu „kalėdaitis“.

Žodis „kolumbariumas“ atsirado romėnų laikais, nes statinys jiems priminė balandines, lotyniškai vadinamas kolumba. Iš to paties žodžio kildinama ir XV a. keliautojo Kristupo Kolumbo pavardė.

Žodis „adventas“ giminingas su žodžiu „avantiūra“ – abu lotyniškos kilmės, turintys atėjimo, atvykimo reikšmę.

Kalba kinta greičiau, nei spėjame ją tyrinėti, tad tokie žodžiai, kaip „atmylėti“, „atmatyti“, jų reikšmės ir vartosena dar neaptarti.

Didmiesčių gyventojų skundas automobilių kamščiais – perkeltinės reikšmės vartojimo pavyzdys.

Lietuvių kalboje dažnai pirmojo žodžio kamiengalis parodo, koks bus sudurtinio žodžio jungiamasis balsis (tautodailė, nes tautoms). Bet jungiamąjį balsį gali lemti ir kitų žodžių analogija.

Frazeologizmas „sviestas sviestuotas“ reiškia ko nors perteklių, todėl ir takams, gaminamiems iš tortilijų, ar falafeliams, gaminamiems iš avinžirnių, įvardyti pakanka vieno žodžio. Vieno žodžio pakanka ir norint įvardyti sūrį, kilusį iš vietovardžio.Kodėl avinžirnių falafeliai arba tortilijų takai – sviestas sviestuotas?

Seniausias sakinys, parašytas ankstyviausiu abėcėliniu – kananiečių – raštu, buvo rastas ant dramblio kaulo šukų. 2017 m. šios prabangios šukos iškastos buvusioje Judėjos Karalystės teritorijoje. Spėjama, kad jos buvo pagamintos 1700-iaisias metais prieš mūsų erą ir skirtos utėlėms iššukuoti.

Pidžinas – tai gimtakalbių neturinti kalba. Ji sukuriama kaip kontaktinė kalba, kai tarp skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių susiklosto reguliarūs prekybos, administraciniai ar kitokie santykiai. Šiuolaikinio pidžino pavyzdys – fanagalas, vartojamas Pietų Afrikoje; jo pagrindą sudaro zulų kalba (apie 70 % žodyno), maišyta su anglų, afrikanų ir bantų kalbomis.

1921 m. Terminologijos komisija paskelbė ir reikalingus aviacijos terminus, tarp kurių – Jono Jablonskio pasiūlytas terminas „orlaivis“, šis prigijęs ir vartojamas iki šių dienų.

Žodis „propaganda“ atsirado iš religinės organizacijos, įkurtos 1622 m., pavadinimo. Iki XIX a. žodis turėjo tik religinę reikšmę.

Žodis „frontas“ evoliucionavo nuo kaktos iki meteorologijos termino.

Snobas iš pradžių buvo neutralus – studentų pokštas, atskyręs kilmingus nuo paprastų, tik vėliau įgavo pašaipų ir net paniekinamą atspalvį.

Yra žodžių, kuriuos galima kirčiuoti dvejopai: Užrašai ir užrašaI, šIlauogės ir šilAuogės, JOninės ir JonInės. Abu variantai taisyklingi, svarbiausia dvejopo kirčiavimo nepainioti tame pačiame pasakojime.

Žodis „akademija“ kilo iš realios vietos Atėnuose. Šalia miesto buvo sodai, pavadinti pagal mitinį herojų Akademą. Pasak legendos, jis padėjo surasti pagrobtą Heleną, todėl buvo labai gerbiamas. IV a. pr. Kr. Platonas ten įkūrė mokyklą – Platono akademiją.

Kodėl daugelyje kalbų bevardžio pirštas vadinamas su meile susijusiu žodžiu, o lietuviai jam vardo taip ir nesugalvojo?

Išskirtiniai esame tuo, kad smiliaus nevadiname rodomuoju pirštu, o nevadiname greičiausiai todėl, kad mums nemandagu pirštu rodyti į ką nors.

Daigelyje indoeuropiečių kalbų atskiros sąvokos pirštui, kurį mes vadiname nykčiu, nėra, – jis vadinamas tiesiog didžiuoju pirštu.

Pirštai įvairiose kalbose įgavę pavadinimą pagal dydį arba pagal atliekamą funkciją.

Homonimai – vienodai tariami skirtingos reikšmės žodžiai, o homografai – vienodai rašomi, bet skirtingai tariami žodžiai. Suprasti jų reikšmes padeda kalbos jausmas ir kontekstas.

Žodis „šaika“ lietuvių kalboje yra nevartotina svetimybė, vietoj jos reikia rinktis lietuviškus žodžius banda, gauja ar šutvė.

Mozė meno kūriniuose vaizduojamas su ragais dėl vertimo klaidos. Klaidą įvėlė šv. Jeronimas, versdamas iš hebrajų į lotynų kalbą.

Žodis „dragomanas“ kilęs iš arabų kalbos ir reiškia vertėją. Dragomanai ATR laikais buvo dagiau neivertėjai – išmanė Europos istoriją, protokolą, buvbo kelionių palydovai.

Seniau buvo vartojamas veiksmažodis „ačiuoti“ reikšme „dėkoti“.

LRT 8-us metus buvo renkamas LRT žodis ir posakis. Kandidatus pasiūlo žiūrovai ir klausytojai, išgirdę perliukų LRT laidose ar perskaitę portale. Dauguma jų – kūrybiški naujadarai: slydmetis, rusorealistas, melagiena.

Žodis „konklava“ kilęs iš lotynų kalbos ir reiškia „su raktu“. Šiandien konklava vadinamas kardinolų kolegijos susirinkimas, išrenkantis popiežių.

Lietuviškus savaitės dienų pavadinimus sugalvojo kalbininkas Jonas Jablonskis. Iki tol savaitės dienos vadintos slaviškos kilmės žodžiais.

Pavardes be priesagų gali turėti ne tik susituokusios moterys. Nuo 2003 m. galima rinktis ir neutralias pavardes su galūne -ė, kurios nenurodo šeiminės padėties, o rinktis jas gali ir netekėjusios, ir ištekėjusios moterys, pvz., Kazlauskė.

Posakis „tip top“ skirtingose kalbose yra įgavęs skirtingų reikšmių. Pavyzdžiui, anglų kalboje jis reiškia „puikus, pirmos rūšies“, vokiečių – „puikus, išsipustęs“, lietuvių – „kaip tik, tiksliai“. Beje, lietuvių kalboje posakis vertinamas kaip nevartotina svetimybė ir keistinas į „kaip tik“.

Suaugusieji, kalbėdami su vaikais, daug dažniau vartoja deminutyvus (mažybinės ar maloninės reikšmės žodžius), nei kalbėdami su kitais suaugusiaisiais. Bet deminutyvo galūnė kitokia nei analogiško odžio, neturinčio deminutyvinės priesagos, todėl kitoks ir šių žodžių linksniavimas.

Žodis „racija“ lietuvių kalboje neturi nieko bendra su radijo stotelėmis. Racija – tai protingas pagrindas, motyvas ar argumentas. O įrenginys, per kurį galima šnekėti per atstumą, vadintinas radijo stotele.

Keli Antano Baranausko sukurti terminai, kiek pakeisti, prigijo, pavyzdžiui, daiktovardis – daiktavardis, įvardė – įvardis, nosbalsis – nosinis balsis, bet nemažiai buvo atmesta, pavyzdžiui, vardlankis, kalbomokslis, mazgybalsis.

Nors -ū- sugalvojo bendrinės kalbos tėvu vadinamas Jonas Jablonbskis, ten, kur dabar -ū- rašome nė neabejodami, pats Jablonskis rašė -ų-, pvz., jųs, griųva, pųva, nes kadaise šis balsis šiuose žodžiuose buvo tariamas pro nosį.

Iš anglų kalbos atėjusio žodžio „dronas“ pirminė reikšmė yra „tranas“ – bičių patinėlis, arba monotoniškas dūzgimas. Žodis „dronas“ šiuo metu galimas vartoti ir lietuvių kalboje.

Špyga – ir gestas, ir pats žodis atėjęs iš slavų. Kai kuriose kultūrose šis gestas ne tik nepagarbus, bet net ir vulgarus. Šiais laikos špygos gestas suprantamas tik daugelyje Rytų Europos šalių, taip pat visiškai nepažįstamas anglakalbėse šalyse, Kinijoje, Japonijoje, Korėjoje.

Sakoma, kad 1495 m. kunigaikštis Liudovikas Sforza įsakė virėjui paruošti prabangius pietus, bet per neapsižiūrėjimą teko kepti pyragą iš to, kas liko sandėliuke, o pavadinimą gavo pagal virėjo vardą – Tonio duona.

Liaudies etimologija – ne mokslinis žodžių kilmės aiškinimas, o pagal išgalvotus pasakojimus, siejant su jau žinomais žodžiais ar jų reikšmėmis.

Lietuvių kalbą į tarmes pradėta skirstyti dar XVII amžiuje. Pirmasis tai padarė ir išskyrė dvi tarmes – žemaičių ir aukštaičių – Danielius Kleinas.

Panas – miškuose ir laukuose paslaptingais garsais galėjęs sukelti didelę baimę. Žodis „panika“ iš pradžių į mūsų kalbą atėjo kaip būdvardis, reiškė emocinę būseną, kurią, kaip manyta, ir sukėlė Panas.

Manoma, kad žmogus gali paprastai išmokti kiekvieną kalbą: amerikiečių lingvistas Noamas Chomsky’is teigia, kad žmonės gimsta su vidine universalia gramatika galvoje, kuri leidžia greitai išmokti kalbą net sąmoningai jos nesimokant. Kitoks yra bihevioristų požiūris: kalbą išmokstame imituodami ir atkartodami tai, ką išgirstame, o kalba – įgyti refleksai.

Daugiau nei 500 – tiek yra fobijų ir skirtingų jų pavadinimų. Pvz., ilgų žodžių baimė (hipopotomonstraseskvipedaliofobija), baimė išgirsti savo vardą (onomatofobija), baimė likti be telefono (nomofobija). Paprastai fobijų pavadinimai sudaromi iš lotyniškų žodžių.

Norint išvengti rašybos klaidų, svarbu suprasti žodžių sandarą – morfemiką.

Veiksmažodis „dėti“ dažnai vartojamas netaisyklingai kalbant apie aprangą: dėtis galima tik kepurę ant galvos, papuošalą ant kaklo ar akinius ant nosies.

Iš lenkų kalbos pažodžiui išsiverstas įvardis „tamsta“ dabar retai bevartojamas, bet štai Lietuvos kariuomenėje jis privalomas tuo atveju, kai kreipiamasi į vyresnįjį arba vadą, taip pat kreipiantis į jaunesnįjį ar pavaldų karį.