Ryto rasa krito

Laidos viešnia – humanitarinių mokslų daktarė Aelita Kensminienė, LLTI Sakytinės tautosakos skyriaus mokslo darbuotoja, du dešimtmečius paskyrė jų tyrimams, sisteminimui, skaitmeninimui. Šių darbų rezultatas – knyga „Lietuvių mįslės“. Laidoje kalbamasi darbų ties šia sakytinės tautosakos rūšimi bei apie pačias mįsles, jų ypatybes, kilmę, paskirtį, sąsajas su pasaulėvaizdžiu, mitologija, ir kitus dalykus. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Pasirodžius naujausiai habilituotos mokslų daktarės Nijolės Laurinkienės monografijai „Dangus baltų mitiniame pasaulėvaizdyje“,tarėmės su gerbiama tyrinėtoja pasikalbėti apie dangų ir senąją baltų jo sampratą. Tačiau įvyko tai, kad tuo pat metu būtent jai už reikšmingus mokslinius baltų mitologijos ir pasaulėvaizdžio tyrimus, etninės kultūros ir lietuvybės pamatų stiprinimą, visuomenės švietimą buvo paskirta Nacionalinė Jono Basanavičiaus premija. Laidoje kalbama apie žodžio dangus etimologiją, jo vaizdinius – analogijas su buitiniais daiktais, mariomis, akmeninį dangų, dangaus „ganyklas“, dangaus ir Dievo sąsajas ir pan. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida dar kartą atsisuka į vėją, tačiau šį kartą jau norint pamatyti gerąsias, naudingąsias jo savybes. Žinoma, šis atmosferos reiškinys – oro judėjimas, jo srautai, srovės, sukūriai – ne tik mūsų, bet ir visų kultūrų suvokimu, ir deja iš patirties, yra dvilypės prigimties. Jis gali būti griaunantis, naikinantis, nešantis lietų, audras, arba atvirkščiai – sausras, bet ir palaikantis tinkamą klimato pusiausvyrą – gaivinantis ar drėkinantis, palankus ir naudingas. Net viesulą seniau žmonės vadino „derliaus tekiu“. Jei per metus jis dažniau pasikelia – būna derlingi metai. Kuo ir kam jie naudingi, kodėl jis žingeisu, kas tie vėjo pančiai, klausia ir spėlioja laida „Ryto rasa krito“. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Religijotyrininkų, mitologijos tyrinėtojų teigimu vėlinių, ilgių laikotarpis – tamsus, žvarbus, vėjų siaučiamas laikas – yra skirtas ne tiek mums, gyviesiems, kiek mirusiems. Tad nėra ko tamsoje, vėjyje blaškytis po laukus, keliais, juolab bekele, miškais ar šlapynėmis, kur ir kuomet tradicijos suvokimu vaikšto vėlės. Galima sakyti, kad šis vėjuotas, nemalonus oras ir yra vėlių sugrįžimo, judėjimo, siautėjimo sukeltas. Laidoje sumanius prisiminti kai kuriuos mitinius, tautosakinius vėjo vaizdinius, kalbą ir pradedama nuo jo sąryšio su vėlėmis, o toliau – ir apie kitas jo galybes. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tęsia prieš savaitę pradėtą pokalbį apie didžiojo mūsų tautos kultūros paveldo rinkėjo, užrašytojo, leidėjo Antano Juškos surinktas dainas, kviečia drauge jų klausytis ir mėgautis jų grožiu. Savo įžvalgomis apie Juškos dokumentuotas dainas su mumis toliau dalijasi etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Aušra Žičkienė. Praėjusioje laidoje buvo aptarta brolių Antano ir Jono Juškų išleistų rinkinių reikšmė, juose užfiksuotų dainų įvairovė tematikos, žanrų ir raidos požiūriu, o šioje dar kiek stabtelėjama prie jų muzikinio stiliaus ypatybių ir tolesnio gyvavimo – iki pat šių dienų. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida „Ryto rasa krito” dar kartą prisimena vieną didžiausių mūsų tautos tautosakos rinkėją Antaną Jušką, kurio 200-ąsias gimimo metinines šiemet minime. Šiuokart plačiau apsistojama prie milžiniško kiekio jo Alsėdžių, Pušaloto, Vilkijos ir daugiausiai Veliuonos apylinkėse surinktų dainų, apie kurias pasakoja etnomuzikologė, humanitarinių mokslų daktarė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja Aušra Žičkienė. Pirmojoje A. Juškai ir jo palikimui skirtoje laidoje kalbama apie bendresnę dainynų reikšmę, juose atsispindintį XIX a. vidurio dainų tradicijos daugiasluoksniškumą, sudėtų dainų žanrinę įvairovę. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laidos viešnios – menininkių grupės „Baltos kandys“ narės tekstilininkės, veltinio ir šilko erdvinių kompozicijų, projektų, performansų kūrėjos Miglė Lebednykaitė, Laura Pavilonytė-Ežerskienė ir Karolina Kunčinaitė. Jos čia ne tik todėl, kad surengė retrospektyvinę parodą „Tėkmė“, bet pirmiausia dėl to, kad ne kartą pabrėžė prigimtinį savo kūrybos ir senųjų lietuvių bei kitų tautų kultūros tradicijų ryšį. Įžvalgomis apie šį ryšį, apeigos, šventės, gamtos suvokimą, savo bendrystę, ritualinį kūrinių pateikimą, santykį su kitomis kultūromis menininkės ir dalijasi laidoje „Ryto rasa krirto”.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tiks tiek vaikams, tiek suaugusiems, nes joje aptariamas gyvas sutvėrimas, kurio vieni nepakenčia, kiti – bijo, o tretiems jis visai mielas ir jaukus padarėlis. Panašiai klostosi ir jo vaizdinys mūsų tradicinėje kultūroje, tautosakoje tikėjimuose, papročiuose. Koks gi tas gyvūnėlis? Mažas, judrus, slapukas, bet neretai ir daug žalos pridarantis? Tiesiog paprastoji guvioji pelytė. Jos „portretas”, o jis, beje, nėra toks jau paprastas, aptariamas iš visų pusių – iš gražiosios ir ne tokios malonios. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Viena prasmingų rudens dienų yra Baltų vienybės diena. Dvi baltų tautos turi progą prisiminti tai, kas jas vienija, viena kitą geriau pažinti, susitelkti. To bendrojo vardiklio, atpažįstamos baltiškos prigimties aspektų bene daugiausiai galima apčiuopti mūsų tautų kultūros tradicijose, papročiuose, dainose, liaudies mene, pasaulėvaizdyje, kitose nuo senų laikų čia kultivuotose veiklose. Vis dėlto žinių apie sese vadinamos tautos praeities ir dabarties gyvenseną nepaskleidžiame tiek, kiek būtų verta. Tad šiandien laida dėmesį skiria latvių dainoms. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida supažindina su įdomiu, įkvepiančiu, augančiu ir drauge labai prasmingu renginiu – konkursu „Visa mokykla šoka”. Jis telkia ugdymo įstaigų bendruomenes, Iš pavadinimo aišku, kad jis sukasi apie šokius, ugdymo įstaigas ir susitelkimą. Renginys vienija ugdymo įstaigų bendruomenes, jaunajai kartai atveria savų kultūros tradicijų vertybes. Be to, tai – ne vienkartinis, vienadienis renginys, o visus mokslo metus ir dar daugiau trunkantis procesas, keliantis iššūkius, skatinantis iniciatyvas, kūrybiškumą, ištvermę ir dar daugelį dalykų. Žinoma, ne mažai ir duodantis jo dalyviams. Apie renginio patirtis pasakoja pagrindinė konkurso organizatorė Lietuvos nacionalinio kultūros centro choreografinio folkloro specialistė Audronė Vakarinienė. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Išaušęs rugsėjis skelbia kalendorinio rudens, mokslo metų, žinių kanalų, teatrų ir koncertų sezonų, o neretam ir tiesiog poatostoginių darbų pradžiai. O pradžia mūsų kultūroje nuo seno buvo ir tebėra svarbi, pažymima tam tikromis apeigomis – kaip tinkamas postūmis visai tolesnei darbų, įvykių, gyvenimo eigai, geros kloties užsitikrinimas. Lietuvoje rugsėjo pirmąją dar minime Mokslo ir žinių dieną ir Laisvės dieną. Šiemet ji sutapo su sekmadieniu, tad jau išties verta pažymėti, švęsti, nepaisant to, kad sieloje padvelkia ir šiokiu tokiu šešėliu – atsisveikinimo su vasara, atostogomis, kelionėmis, palaimingu buvimu gamtos glėbyje, mus paliekančiais paukščiais. Laida „Ryto rasa krito“ paminėti šią pradžią siūlo gražiausiais mūsų liaudies dainų ir muzikos pavyzdžiais. Jos tiks vaikams, jaunimui ir brandiems žmonėms. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Šiuokart daugiau girdėsime instrumentinių sutartinių, o apie jas sužinosime iš etnomuzikologės, Biržų krašto sutartinių tyrinėtojos, atlikėjos, Biržų Vlado Jokubėno muzikos mokyklos mokytojos, šios mokyklos folkloro ansamblio „Agluonėla” bei Pabiržės folkloro ansamblio „Žemyna“ vadovės Aušros Butkauskienės lūpų. Trumpai pakalbinsime ir kitą šio arealo sutartinių tradicijos entuziastę, mokytoją metodininkę Nijolę Kaulinienę.Biržų krašto sutartinių tradicijos savitumo, gyvybingumo, įvairovės patvirtinimas – jos įrašymas į Lietuvos Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Vedėja Vida Šatkauskienė.

Šia laida tęsiame pristatymus tų vertybių, reiškinių, kuriuos sukūrė ir išsaugojo Lietuvos žmonės, kuriuos pripažįstame tam tikrų vietovių, regionų bendruomenėms ar mums visiems svarbiomis, išreiškiančiomis mūsų tapatybę, savitumą, atspindinčiomis mūsų prigimtį, gyvenimo, pasaulėvokos būdą. Apie Biržų krašto sutartines mums pasakos jų tyrinėtoja ir mokytoja Aušra Butkauskienė ir aišku, jų klausysimės – kiek galėdami rinkdamiesi archyvinius ir šiuolaikinius bet biržiečių įrašus. Vedėja Vida Šatkauskienė.

Laida užbaigia pasakojimų ciklą apie vieną iš turiningiausių, visą Lietuvą apglėbiantį ir įtraukiantį 2019 m. jau aštuntąjį kartą organizuotą vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkursą „Tramtatulis”. Čia bus ne tik supažindinama su dar nepristatytais konkurso dalyviais, išklausoma jų įrašų, bet ir šnekamasi su pagrindine šio renginio organizatore – Lietuvos nacionalinio kultūros centro Etninės kultūros skyriaus vedėja Jūrate Šemetaite. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida “Ryto rasa krito” dar kartą skiria dėmesį Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkurso „Tramtatulis“ laureatams ir jų įrašytiems kūriniams. Kas du metus konkurso rengėjai – Lietuvos nacionalinis kultūros centras drauge su beveik visomis savivaldybėmis – suburia daugybę vaikų, kuriems mūsų tautos dainos, muzika ir žodinė raiška ne tik padeda ugdyti meninius gebėjimus, bet ir asmenybes. Tai ypač akivaizdu stebint jaunimo – 15–19 metų grupės, taip pat mišraus amžiaus atlikėjų pasirodymus.

Laidoje grįžtama gražių, mus džiuginančių dalykų – gabių, savitų, jautrių, smagių ir išmintingų vaikų, dalyvavusių Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų konkurse „Tramtatulis“. Ne tik dalyvavusių, bet praėjusių visus tris konkurso etapus ir laimėjusių laureato vardą. Susipažinti su vaikais ir išklausyti įsimintinų jų atliekamų kūrinių mums galimybę suteikia jau įrašyta 2019 metų Tramtatulio laureatų plokštelė. Ja pasinaudojant susipažįstama su pradinukų (79 metų) ir paaugliukų (10–14 metų) grupių konkurso dalyviais.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Belaukiant ypatingosios, šviesiausios, skaisčiausios, vienintelės tokios metuose šventės – Rasos, Kupolės, Joninių išvakarių, kai aukščiausiai pakyla saulė ir trumpiausia naktis, klesti gamta, nušvinta ir žmogus, laida „Ryto rasa krito“ sumanyta tarsi pamoka, repeticija – tam, kad vasaros saulėgrįžą švęstume kuo prasmingiau. Čia prisimenamos žygeivių, romuviečių ir kitų savosios kultūros puoselėtojų daugiau nei prieš penkis dešimtmečius Kernavėje atgaivintos Rasos šventės tradicijos, kurias iki šiol praktikuoja folkloro ansambliai, bendruomenės, etninės kultūros entuziastai ir specialistai, aptariamos svarbiausios jas sudarančios apeigos, siūloma pasiklausyti vienam ar kitam šventės momentui derančių dainų.Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida susideda iš dviejų tarpusavyje tampriai susijusių dalių. Pirmoje – glaustai apžvelgiami vieno pirmųjų lietuvių tautosakininko, leksikografo, etnografo Antano Juškos gyvenimo ir veiklos bruožai, jo surinktos tautosakos, kalbos puoselėjimo reikšmė. Antroje dalyje pasakojama apie šiai asmenybei dedikuotą VIII Lietuvos vaikų ir moksleivių – liaudies kūrybos atlikėjų – konkursą „Tramtatulis“, supažindinama su jo paskirtimi, eiga, pristatomi mažiausieji konkurso dalyviai – 3–6 metų dainininkai, pasakotojai, muzikantai.Vedėja – Vida Šatkauskienė

Laida geografine ir laiko prasme nusikels už Atlanto ir pusšimčiu ar visu šimtu metų į praeitį. Taip nukeliauti progą mums suteikia pasirodžiusi knygelė ir kompaktinė plokštelė „Lietuvių dainos Amerikoje, įrašytos Jono Balio 1949–1951 metais“, kurią parengė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojos Rūta Žarskienė ir Austė Nakienė.Apie lietuvių gyvenimą Amerikoje, Joną Balį ir jo surinktą tautosaką pasakoja etnomuzikologė, dr. Austė Nakienė. Laida atliepia ir 2019-iems Seimo paskelbtiems Pasaulio lietuvių metams. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Lietuva šiemet paskelbė Vietovardžių metus, numatydama galimybę daugiau dėmesio skirti jų išsaugojimui, tyrimams, visuomenės supažindinimui su šių kalbos elementų kultūrine, istorine, moksline reikšme. Tad apie juos pasakoja laidoje dalyvaujanti lietuvių toponimų arba vietovardžių tyrinėtoja, Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno tyrimų centro mokslo darbuotoja Dalia Sviderskienė. Šiuokart daugiausia kalbama iš paskelbtųjų metų tikslų ir mokslinių vietovardžių tyrimų perspektyvos. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Gegužės mėnuo – pats metas klausytis lakštingalos ir apie ją pasikalbėti – dainomis, sakmėmis, tyrinėtojų pastebėjimais. Kaip tik dabar jos giesmės plačiai sklinda gamtos eterio bangomis, nes ji susirūpinusi šeimos kūrimu, palikuonių auginimu. Išskirtinė plačiai sklindanti, ryškiai girdima, virpanti, tarsi atskirais žodžiais, sakiniais sudėta, aukščiausio meistriškumo puošmenomis išdabinta lakštingalos giesmė. Kokius jausmus ji kelia žmogui, kaip veikia jo gyvenimą, kokią vietą užima tradiciniame pasaulėvaizdyje – apie tai pasakoja laida „Ryto rasa krito“. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Savaitei po Velykų praėjus baigiasi vienos didžiausių, gražiausių, prasmingiausių metų švenčių laikotarpis. Atvelykis prasmingas užbaigia Velykų laikotarpį, ir drauge su juo atsisveikina bei pradeda kitą kalendoriaus, darbų, žmogaus gyvenimo ciklą – naujo darbų (pvz. arimo ir sėjos) ar vedybų - piršliavimo ciklo Tačiau tai ir galimybė šį perėjimą šventiškai paminėti. Atvelykis, arba Velykėlės, Mažosios Velykos, Vaikų Velykos ar Velykėlės, Baltosios Velykos, Pravadai, šiandien mūsų švenčiamas kaip vaikams skirta šventė – kad jie dar turėtų progos pasidžiaugti margučiais, žaidimais, skanėstais, galėtų ir patys pasirodyti. Laidoje trumpai pristatomi visuomet šventiškai prie tradicijų prisiliečiantys – dainuojantys, muzikuojantys, šokantys, į savo krašto dvasinį paveldą besigilinantys vaikai – Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblis „Kuršiukai”. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Verbų sekmadieniui skirta laida pasakoja apie ypatingą, išskirtinę šventės atributo rūšį – vadinamąsias Vilniaus verbas, kurias 2019 m. paskelbėme Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybėmis ir įrašėme į šių vertybių sąvadą. Tai šiaurės vakarinių Vilniaus apylinkių reiškinys, Vilniaus Kaziuko mugės ir Verbų sekmadienio puošmena, kuomet jomis pražįsta visas miestas. Apie Vilniaus verbos kilmę, gyvavimą, jos rišimo ypatybes, su gaminimu ir panaudojimu susijusius tikėjimus kalbamasi su Janina Norkūniene –etnografe, knygos „Vilniaus verbos – gyvoji istorija“ autore, verbų rišėja, Vilniaus rajono Čekoniškių verbų ir buities seklyčios bei šio amato meistrių folkloro ansamblio Cycha Novinka (Geroji naujiena) vadove. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida tęsia pažintį su jaunaisiais folkloro veiklų plėtotojais, siejančiais su tuo savo gyvenimus. Šį kartą kalbamasi su aktyvia, sumanymų nestokojančia tradicinės muzikos atlikėja, propaguotoja etnomuzikologe Vera Venckūnaite-Čepuliene. Ji – folkloro ansamblio „Tula” vadovė, folkloro atlikėjų festivalio-konkurso „Grįžulai” viena iš organizatorių, jaunųjų etnomuzikologų konferencijų rengėja, erdvinės muzikos projekto „Spengla” iniciatorė, įvairių projektų sumanytoja ir įgyvendintoja. Apie savo veiklų patirtį bei santykį su tradicine muzika ir pasakoja laidos pašnekovė. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida parengta tuo metu, kai kalendorius paliko žiemą ir įžengė pro pavasario vartus. Kad ir kaip piktoji besispardytų, jos galios senka – prieš šviesą ir šilumą ilgai netvers. Vis dėlto paprotiniame lygmenyje dar esame ant slenksčio, mat šiemet itin vėlyvos Užgavėnės, tad žiema dar mūsų neišprašyta. Tai suteikia progą aptarti artėjančios šventės požymius. Vienas būtiniausių Užgavėnių elementų – persirengėliai, apie juos čia ir kalbama kiek rečiau liečiamu – tamsiuoju, žiemiškuoju, mitiškuoju – jų prigimties kampu, bet ne tik.

Laidoje dar kartą susitinkama su Agota Zdanavičiūte – etnomuzikologe, įvairių senąją muziką į šiuolaikinį gyvenimą įliejančių sumanymų įgyvendintoja ir savita menininke, vis labiau besireiškiančia kaip savarankiška kūrėja bei atlikėja, drauge su seserimi Dorota Girskiene muzikuojančia grupėje „Laiminguo“, dar ir su Živile Razinkoviene – eksperimentinio folkloro, world muzikos grupėje Sen Svaja. Šįsyk plačiau kalbama apie kūrybą. Nors etninės muzikos apraiškų joje gausu, tačiau tai – visai kitas pasaulis ir ieškoti jame saldžiai padailinto folkloro neverta. Greičiau čia aptiksime slėpiningus, mitinius bauginančius ir skaidrius žmogaus sąmonės ir pasąmonės pavidalus, patirsime nekasdieniškas būsenas. Pro vartus į šį pasaulį žengti padės muzika ir jos kūrėja Agota Zdanavičiūtė.

Partizanų dainose Tėvynė aukščiau už viską. Laida atspindi svarbios mūsų valstybei sukakties nuotaikas – ginkluoto arba partizanų pasipriešinimo okupacijai viršukalne įvardytiną įvykį Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio suvažiavimą ir čia paskelbtą deklaraciją – jos 70-metį, nes renkasi būtent partizanų temą. Tačiau laikydamasi savo krypties – kviesdama į tai pažvelgti tarsi iš vidaus, iš šį laikmetį patyrusių žmonių širdies, dvasios. O viena iš gražiausių šios dvasios išraiškų – neabejotinai daina. Apie partizanų dainas kalbamasi su etnomuzikologe d. Dalia Vaicenavičiene, kuriai šios dainos yra itin svarbios, prasmingos, atmintinos, kaip ir visas jas pagimdęs kontekstas. Skambės ir partizanų dainos. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Sutartinių mankšta – ar tai įmanoma? Senoji mūsų kultūra jaunus žmones inspiruoja įvairiems sumanymams. Apie tokius – kiek neįprastus, kūrybiškus, dovanojančius nekasdieniškas, ryškias patirtis, pojūčius, teikiančius peno mintims – laidoje „Ryto rasa krito“ pasakos jos viešnia Agota Zdanavičiūtė – kūrybinga, įdomi, savitos pasaulėžiūros ir muzikinės kalbos menininkė, etnomuzikologė, žinoma kaip eksperimentinio postfolkloro grupės Sen svaja dalyvė, su seserimi Dorote muzikuojanti grupėje Laiminguo, koncertuojanti savarankiškai. Tačiau ji itin išradingai senąja etnine muzika grindžia ir kitokias veiklas. Kokias – išgirsite laidoje. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Laida toliau verpia ir audžia pokalbį apie rankšluostį – tradicinį rankų darbo dirbinį ir paprastą, kasdienišką, ir drauge nepaprastą, magišką. Taip mūsų senosios kultūros tradicijos suvokė ko ne kiekvieną būties apraišką – visą didįjį pasaulio audinį ar jo skiautelę. Kaip ir praėjusioje laidoje, apie šį audeklą pasakoja dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė – etnografė, lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja. Pasiaudojama ir kitais šaltiniais, lyginamąja medžiaga. Šįsyk gręžiamasi į apeigines, ypač svarbiausiuose žmogaus gyvenimo virsmuose, simbolines, sakralias jo reikšmes.

Kasdien nuprausę veidą, burną nusišluostę rankšluosčiu pradeda dieną. Mums tai įprastas veiksmas, tačiau senosios paveldėtosios kultūros požiūriu tai reiškia, kad taip jis tampa švariu, šviesiu, nuvalytu nuo nakties apnašų veidu. Tad laida ir pasakoja apie šių dienų akimis paprastą, kasdienišką, o tradicinei kultūrai daugiasluoksnį, buitinių, apeiginių, simbolinių, sakralinių prasmių įkrautą daiktą – rankšluostį, žinoma, namų darbo austinį rankšluostį.Apie jį sužinoti padeda lietuvių liaudies tekstilės tyrinėtoja, Lietuvos dailės muziejaus Liaudies meno skyriaus vedėja, dr. Dalia Bernotaitė Bieliauskienė. Pirmojoje laidoje daugiau dėmesio skiriama išorinėms rankšluosčio ypatybėms.

Lopšinės – geriausi vaistai miegui. Laida dar kartą grįžtama prie lopšinių, tačiau šiuokart jau kalbame apie jas bei vaikų migdymo tradiciją, pirmuoju kvietimu įrašytą į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Taigi lopšinės tapo ne tik praeities reliktu, bet savo gyvybingumą tvirtinančiu, mums visiems svarbiu dalyku, dėl jų išlikimo visi dalijamės atsakomybe. Apie lopšines ir jų gyvavimą mūsų dienomis kalbamės su šios tradicijos užrašytoja, tyrinėtoja, skleidėja muzikologe Jūrate Šemetaite.

Šį dar tamsų, bet jau visas viltis atsisukti į šviesą pildantį metą laida „Ryto rasa krito“ kviečia pokalbiui apie vakarą, vieną svarbiausių vakarų metuose – mums visiems po Lietuvos dangum. Ir čia turbūt sutariame visi – ne veltui Kūčios tapo tuo reiškiniu, kurį pirmuoju ypu įrašėme į šalies Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Laida siūlosi padėti pasiruošti Kūčių vakarienei – ir dvasia, nusiteikimu, ir medžiagiškai, tuo, kuo galėtima praturtinti savo šeimos stalą. Ir čia į talką ateina tikra šio reiškinio žinovė etnologė Nijolė Marcinkevičienė. Verta turėti po ranka kuo šį bei tą naudingo pasižymėti. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Nuo kiškelio iki Zuikių dievo. Jau antroji „Ryto rasa krito” laida pasimato ir bičiuliaujasi su kiškiu. Pirmąjį kartą linksmai, labiau vaikišku žvilgsniu pastebėta daugiau gerųjų kiškio – baikštaus žvėrelio – bruožų, o dabar bus žvelgiama į jį ne mažiau atidžiai ir kiek iš kitos pusės. Mūsų ir kitų tautų tradicijų, tautosakos, mitologijos tyrinėjimų pagrindu konstruojamas sudėtingas zuikio vaizdinys jei nenustebins, tai bent padės atkreipti dėmesį į kai kuriuos iki dabar šmėžuojančius simbolinius jo pėdsakus.

Advento laiku skambėjusios, Dzūkijoje ilgiausiai išlikusios dainos neretai apdainuoja kiškelį arba zuikelį – abu šie vardai lygiaverčiai. Laidoje bandoma atkurti jo tautosakinį, mitologinį vaizdinį. Labiausiai įprasta kalbėti apie jį, kaip apie gerąjį, švelnųjį, baukštų žvėrelį, neretai skriaudžiamą, o kitiems grėsmės nekeliantį – ir advento dainose dažniausiai girdime nuoširdžią atjautą gyvūnėliui, kuriam žiema – sunkus metas, šaltis, pusnys, medžiotojai ir skalikai nuolat graso jo egzistencijai. Apie kai kurias kiškio savybes, taip pat apie nepaprastą jo ūkį, kuriame randasi ir garsioji „zuikio duonelė“ ar „kiškio pyragas“ ir pasakoja pirmoji „zuikio bylos“ laida.

Laida skiriama reiškiniui, susijusiam su ilgaamže lietuvių tautos, žmonių kultūra, trisdešimtmetį mininčiam žurnalui „Liaudies kultūra”. Tai platų mūsų kultūros, istorijos, antropologijos, jų sąveikos ir atsišakojimų lauką apimantis leidinys, pasižymintis išskirtiniu, vertingu kasdienybėje neišsisklaidančiu turiniu. Žurnalas turi savo ištikimų skaitytojų ratą, kuriame yra tvirtinančių, kad tai „geriausias jų skaitytas žurnalas“. Šį šešis numerius per metus išleidžiamą žurnalą pristato dabartiniai jo redaktoriai – vyriausioji redaktorė Saulė Matulevičienė, redaktoriai Lina Leparskienė, Dainius Razauskas ir Juozas Šorys. Laidą veda Vida Šatkauskienė.

„Gilės” dainos keturiose plokštelėse. Laida tęsia pasakojimą apie Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos folkloro ir žygeivių klubą „Gilė” ir su vienu iš klubo vadovų Artūru Sinkevičiumi – kalbasi apie net keturias pastaraisiais metais įrašytas ir išleistas kompaktines plokšteles. O tai yra modernizuoto folkloro plokštelė rengėjų pavadinta acorn folk, išleista 2016 m., kita plokštelė – vaišių dainų diskas craft folk, pasirodžiusi 2017 m., ir dvi plokštelės parengtos ir įdainuotos pagal Antano ir Jono Juškų rinkinius: pirmoji – Lietuviškos dainos, išleista 2013 m., antroji – Lietuviškos svodbinės dainos – šiais, 2018-aisiais. Kokios tai plokštelės, ir kas lėmė tokias galimybes jas įrašyti, ir sužinosime laidoje.

Laidos dėmesio lauke – folkloro ansamblis arba klubas „Gilė”. Tai išties savitas reiškinys mūsų kultūroje. „Gilė” ne tik tvirtai įdygo Kauno Jono Pauliaus gimnazijoje (anksčiau – „Ąžuolo” mokykla), bet ir tapo gerai žinomu, koncertuoti, vakaroti, švęsti dažnai kviečiamu sambūriu, vienijančiu apie 70 V–XII klasių moksleivių ir jau baigusių mokyklą žmonių. 1994 m. ansamblį įkūrė mokytojas Dobilas Juška, o dabar, jau antrą dešimtmetį drauge su juo darbuojasi „Gilės” auklėtinis Artūras Sinkevičius. Dingstimi pabendrauti tapo faktas, kad per keltą pastarųjų metų ansamblis išleido net keturias kompaktines plokšteles, tačiau pokalbis išsiliejo plačiau. Kas tas „Gilės” fenomenas, iš ko jis išaugo, kuo gyvena, aiškinsimės su Artūru Sinkevičium, skambant jaunų žmonių dainų įrašams.

Šiuo, Vėlinių, Ilgių, laiku laidoje paminime vieną ar kitą žmogų, kurio neteko etninės kultūros bendruomenė, tačiau kurio pėdsakai – nuveikti darbai, įžiebtos mintys, suburti žmonės – praauga fizinę netektį ir išlieka ilgam. Mūsų atmintyje šiandien ir tiek ilgai, kiek pajėgsime, lai gyvena Irena Seliukaitė – vienas šviesiausių mūsų laikmečio žmonių, visa savo esybe, pašaukimu ir pastangomis atsidavusi savajai kultūrai. Ją vadiname kultūrologe, etninės ir regionų kultūros stratege, įvairių šios srities veiklų organizatore ir vykdytoja, redaktore, bet labiausiai jai tinka vardas kraštotyrininkė – pačia plačiausia prasme. Laida suteikiama galimybė dar kartą pasiklausyti jos minčių, atsiminimų – gyvu balsu, įrašu ar perskaitytomis citatomis.

Ilgės – šventė protėviams ir gyvybei. Besiartinant mums visiems svarbioms šventėms – Vėlinėms, Ilgėms – laida „Ryto rasa krito” ilgaamžių mūsų kultūros tradicijų bičiuliams parengė pokalbį su mitologe, tautosakininke, dr. Daiva Vaitkevičiene. Ji primins kaip šios šventės vadintos, ką vienas ar kitas jų pavadinimas pabrėžia, išplės mūsų suvokimą apie protėvius, kaip esame su jais susiję ir kodėl svarbu atnaujinti bei palaikyti ryšį tarp gyvųjų ir mirusiųjų, tarp protėvių ir ainių.

Laidoje pokalbis apie vieną iš mūsų prigimtinės kultūros fenomenų, besireiškiančiu tikėjimo arba religijos būdu, ir šiandien gyvą, valstybės pripažinimo siekiančią jos tęsėją – senosios baltų religijos bendruomenę Romuvą. Laidos pašnekovė – Romuvos krivė Inija Trinkūnienė, žmogus visa savo esybe susijęs su lietuvių kultūros tradicijomis – dainomis, papročiais, tautosaka, kurių pagrindu, taip pat rašytinių šaltinių duomenimis šis tikėjimas buvo atgaivintas.

Laida dar kartą kviečia pasivaikščioti po mišką – neatsiejamą mūsų kraštovaizdžio ir pasaulėvaizdžio dalį. Taip sutapo, kad mūsų paliestas senasis, gimtasis miško suvokimas, pagarbus santykis su šia šventybę saugančia gamtos kūrinija pasirodė akivaizdžiai priešingas šiandieniniam vertybes prarandančiam požiūriui į miškus, gamtą, kai net Labanoro giriai – vienam įstabiausių Lietuvos gamtos masyvų – kyla žmogaus savanaudiškumo, grobuoniškumo grėsmė. Tačiau šiuokart daugiau dėmesio skiriama paslaptingiems, tamsesniems miško kampeliams – žinoma, vėlgi dvasios, mūsų protėvių pasaulio regos akimis. Sakmės, tikėjimai, prisiminimai – jie pavedžios slėpiningais miško takais, gal net paklaidins...

Laida kviečia neakivaizdžiai ištrūkti iš namų ir pasivaikščioti po mišką – su dainoms, kuriose randame miško įvaizdžius, prisimenant bendresnes baltų, lietuvių pasaulėvaizdžio nuostatas, jų kiltį, atnaujinant ankstesnių kartų patirtį, išklausant vieno kito išsisakymo apie tai, kuo miškas svarbus, ką teikia žmogui. Vedėja Vida Šatkauskienė.

Žiūrų kaimas – vienas dainingiausių Lietuvos kaimų, ne tik išsaugojusių dainavimo tradicijas, jas perdavusių savo palikuonims bei nesuskaičiuojamai daugybei tautosakos užrašinėtojų. Žiūrų dainų repertuaras apima visus svarbiausius lietuvių dainų žanrus – nuo senųjų, apeiginių sluoksnių ir vėlyvesnių, o dainavimas įvairuoja nuo vienbalsių, taip pat vienbalsių su pobalsiais, (vadinamųjų heterofoninių), iki daugiabalsių. Čia susiformavo savitas dainavimo būdas, kai vyrai melodijai pritaria ↑„virš balso“, „aukštai“. Kaimas jau netoli 50-ies metų garsėja folkloro ansambliu, o pastaruoju metu vėl tapo dėmesio trauka, nes čia dainuoti renkasi ne tik vyresnieji kaimo gyventojai, bet kone kas savaitę iš įvairių vietų suvažiuoja visos šeimos – vaikai, anūkai, į bendruomenę jungiasi naujieji sodybų šeimininkai. Pietų (šilinių) dzūkų dainavimo tradicija Žiūrų kaime 2018 m. įrašyta Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Apie visa tai laidoje kalbamasi su ilgamete Žiūrų ansamblio vadove, gaarsia daininke ir dainų vedėja Marcele Paulauskiene. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Kasdienybėje su voru ir jo sumegztais tinklais susiduriame neretai – namie, lauke, miške – čia grybaujant ar uogaujant dažnai tenka įsipainioti į voratinklius. Vieni vorų bijome, kiti grožimės jo kūriniais, tačiau tradicinės kultūros gijomis mus pasiekė dainos, sakmės, tikėjimai, paprotiniai elgesio modeliai, kurie atskleidžia savitą, galima sakyti net pagarbų santykį su šia gyvybės apraiška.

Kai daliai mūsų atokvėpio, poilsio metas, ir ne vienas gręžia mintis, planus ir ratus link jūros, prie jų jungiasi ir laida „Ryto rasa krito“. Įprastu būdu: kviesdama klausytis dainų, kuriose minima jūra, apdainuojamos ją lydinčios gamtos stichijos, laivai, žvejai ir šiaip to krašto žmonės, jų gyvenimas, santykiai, jausmai. Skambės dainos iš pamario – pajūrio – Mažosios Lietuvos, ir atliks jas daugiauisiai šio krašto tautosakos pateikėjai bei dabartiniai atlikėjai – folkloro ansambliai, solistai. Lietuvninkų dainos ir yra svarbiausias laidos komponentas, nes jų melodikos bei poetikos grožiu neįmanoma prisisotinti.

Šiuo metu pasitinkame labuosius mūsų vasaros, paties jos vidurio – liepos mėnesio – rytus. Tad laida „Ryto rasa krito” siūlo susitelkti ties šiam mėnesiui vardą davusiu medžiu – liepa. Nors pats liepų žydėjimas jau baigėsi, tačiau, pojūčių, kuriuos sukelia sodriai žiedais apsipylusio medžio regimasis vaizdas, o ypač neapsakomo malonumo žydinčios liepos kvapas, turbūt dar nepamiršome. Nuo šio palaimingo kvapo atsispyrę, bandysime užčiuopti mitologinį šio medžio ir deivės Laimos ryšį, ir savaip patirti, kodėl liepa vaizduotasi šios deivės buveine, moterišku medžiu. Tai pažymi istoriniai ir etnografiniai šaltiniai, tautosaka, mitologijos tyrinėtojai. Ir, žinoma, dainos.

Laida skirta Vilniaus universiteto folkloro ansamblio „Ratilio“ 50-mečiui. Tai bene pirmoji tokia sukaktis visame folkloro sąjūdyje, tad „Ratilio“ vieta šiame sąjūdyje yra išskirtinė. Jubiliejaus proga pasirodė knyga „Nuostabus laikas. penki Ratilio gyvenimo dešimtmečiai“, kuriai savo patirtis ansamblyje ir tuometinėje Lietuvoje patikėjo įvairių kartų ansamblio dalyviai vadovai, šalia šio reiškinio buvę asmenys. Laidoje mintimis apie šį nuolat jauną, atsinaujinantį, bet drauge visados išliekantį tapačiu žmonių ratą dalijasi viena iš knygos rengėjų politologė, monografijų „Sajūdžio ištakų beieškant: nepaklusniųjų tinklaveikos galia“, „Nematoma sovietmečio visuomenė“ ir kt. autorė, ir ilgametė ansamblio dalyvė Ainė Ramonaitė.

Bėga šviesiausios, skaisčiausios, maloniausios metų dienos, bet ne visiems šiuo metu valia poilsiauti, mėgautis – kitiems dar ir koks įtemptas darbų metas. Nuo seno prie žemės ir iš jos gyvenusiems žmonėms tai buvo darbingas laikas – nes gi suauga, suveša, maistingų medžiagų prikaupia žolė, kurią metas pjauti, o dar vis į dangų dairykis, kad lietus, audros neužeitų, nupjauto šieno nesumerktų – įtampos pakanka. Sudėtine šienapjūtės darbų dalimi buvo tik tam skirtos dainos – valiavimai. Būtent jie laidoje kiek plačiau pristatomi. Vedėja – Vida Šatkauskienė.

Kregždė – ugnies nešėja. Dar ne taip seniai parskrido kregždės, tad laida „Ryto rasa krito“ neatsispyrė pagundai dar kartą kalbėti apie paukščius, šiuokart – apie mėlynąją paukštelę kregždę. Įdomu ir gera iš arčiau pažinti mūsų mielus sparnuočius ne tik kaip gamtos tvarinius, bet ir kaip žmogaus minčių, vaizdinių įkūnytojus – mūsų kultūros dalį. Skambės kregždės kalba, sakmės, dainos apie ją ir kiti pastebėjimai apie jos būdą bei nuopelnus žmonijai.