Kasdienybės kultūra 2004-12-30 11:05

Dažnai mes savo vaikus mylime dėl savęs. Mes sakome: vaikai mūsų džiaugsmas, vaikai mūsų rūpestis, vaikai mūsų skausmas – mūsų, mūsų, mūsų... Mes galvojame apie save ne apie vaikus. Yra sakoma: palik savo vaiką be dėmesio du mėnesius ir jis taps kritinu, žus visi jo talentai. Tėvai nesirūpina, seneliai nežaidžia ir prarastas vaikas. Tada sakome: maitinome, rūpinomės, o užaugo nei šis, nei tas. O iš tiesų nebuvo šalia žmogaus. Rūpestis jais turi būti dosnus, sako Šalva Amonašvilis, žinomas Rusijoje pedagogas, psichologas, akademikas. Jis tęsia: vaikai prisirišę prie mūsų, jie myli mus tokius kokie esame. Tai mes dažnai nemokame jų mylėti.