Pas Nemirą

Visi atpažįsta LRT „Sveikinimų koncerto“ vedėją Reginą Jokubauskaitę, kuri tą daro jau 15 metų, bet turbūt mažai kas prisimena arba žino, kad  savo karjerą ji pradėjo radijuje. Kartu su Bernadeta Lukošiūte po konkurso buvo priimtos diktorėmis. Tik ji nelabai ilgai užsibuvo radijuje, kai pripažintos televizijos diktorės Dana Rutkutė ir Leonarda Jakentaitė, viena dėl balso problemų, o kita dėl sprendimo tęsti darbą kitoje srityje, išėjo, teko skubiai ieškoti naujų. Štai tada Regina Jokubauskaitė ir tapo diktore. Po ilgų metų televizija pasikeitė – diktoriai tapo nereikalingi. Tada, pamena Regina, įsidarbino parduotuvėje, ten skaitė reklamas. Kartą jos tėtis atvažiavo į tuometinę „Duokim garo“ laidą su kapelija iš Skaudvilės, atėjus pasveikinti Regina čia sutiko buvusius kolegas, kurie ir pasikvietė sugrįžti – vesti „Sveikinimų koncertą“. Regina Jokubauskaitė, sako, jog šią laidą gadina tai, kad visi sveikintojai savo sveikinimus rašo naudodamiesi dirbtiniu intelekto, todėl jie vienodi, neįdomūs ir negyvi, o jų perrašyti koncerto redaktoriams giminaičiai dažniausiai neleidžia.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Ji kalba tokia aiškia lietuvių kalba, kad niekada nepagalvotum, jog gimė Miunchene, augo ir gyveno JAV ir tik dabar sugrįžo į tėvų namus – į Lietuvą. „Kartą brolis tris dienas mamos prašė žiuvies“, bet gavo tik tada, kai pagaliau paprašė žuvies“, juokiasi p. Elena. Taip Bradūnų namuose Amerikoje vaikai buvo mokomi kalbėti lietuviškai. Į Lietuvą ji parvažiavo iš Havajų, o paklausta, kodėl neliko ten, kur nėra žiemos, kur visada puikus klimatas, kur kiaurus metus viskas žydi, sako – nuobodu ten, renginių mažai, jei opera atvažiuoja, tai labai retai, ir apskritai, amerikiečiai, kitaip, nei europiečiai supranta kultūrą. Gal todėl ir Kazys Bradūnas, dar iki Sausio 13-osios pareiškęs norą sugrįžti į Lietuvą, buvo toks laimingas – šalia buvo filharmonija, teatrai, koncertų ir parodų salės, - prisimena tėvų parvykimą į Lietuvą. Į Ameriką 1944-aisiais traukėsi ne vien Kazys Bradūnas su žmona, bet ir tėvai, brolis su šeima. Kodėl, ar kad sovietų labiau privengė, nei nacių? Pasirodo, jau buvo sąrašuose išvežti į Sibirą su pirmąją banga, bet užėjo vokiečiai, taip liko Lietuvoje, kai sovietai sugrįžo, suprato, kad čia gyvenimo nebus. Linksma ir jautri Bradūnų gyvenimo istorija su antropologe Elena Bradūnaite-Aglinskiene.Ved. Nemira Pumprickaitė

Socialiniuose tinkluose Audrius Skačkauskas labai populiarus, tūkstančiai klausosi jo sekamų pasakų Lapytei – iš prieglaudos paimtai šunytei. Tik ką pasirodė jo knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties“, kurią išleido savo ir žmonių, iš anksto knygą užsisakiusių, lėšomis. „Kai tokių radosi 600, tiesiog negalėjau tos knygos neparašyti“, – sako Audrius. Knygoje – jo paties gyvenimo istorijos. O tas gyvenimas – vertas ir plunksnos, ir gero režisieriaus. Studijuodamas režisūrą, pradėjo dirbti žurnalistu ir gimtajame Panevėžyje, o paskui ir naujai susikūrusioje LNK televizijoje. Gyvenimas atrodė gražus – jis turi puikų darbą, daug pažįstamų ir draugų, užteko ir pinigų. Tik ilgai nenorėjęs pripažinti tapo visišku alkoholiku, kuris nuo pat ryto ieško, kaip „pataisyti“ sveikatą. Vėliau prisidėjo narkotikai ir lošimas. Pagaliau supratęs, kad jau dugnas, mėgino gelbėtis, kai nepavyko – žudytis. Gelbėtoja tapo Aušrytė, kaip jis vadina savo žmoną, kuri išgyvenusi dvi santuokas su priklausomais nuo alkoholio žmonėmis, vis dėlto patikėjo Audriumi. Dar jo gyvenime buvo mamos psichinė liga, yra jo paties onkologinė liga, tačiau jis įsitikinęs, kad angelas sėdi ant jo peties. Pokalbis su Audriumi Skačkausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Laima Vincė Sruoginis, iškilaus diplomato Aniceto Simučio anūkė, yra išleidusi dvi dešimtis knygų, Vilniuje pristatinėjo dvi naujausias. Romanas „That Unspoken Word“ skirtas žydų poetei Matildai Olkinaitei, nužudytai per Holokaustą savo gimtajame Panemunėlio miestelyje 1941 m. vasarą. Kita - „Heritage, Connection, Writing“, pokalbiai su lietuvių ir litvakų išeivijos rašytojais, kurių dauguma yra ketvirta išeivių karta, nemoka lietuvių kalbos, daugelis nėra buvę Lietuvoje, bet rašo knygas su lietuviškais elementais, sieja save su Lietuva. Kodėl? Yra kelios temos, sako, Laima Vincė: laisvė, kalba, gamta, tapatybė. Daug ji kalba apie savo senelį, iškilų diplomatą Anicetą Simutį, kuriam skurdžioje vaikystėje mokytis padėjo rašytoja Marija Pečkauskaitė-Šatrijos Ragana. Tapęs diplomatu ir 1936-aisaiais išsiųstas į konsulatą Niujorke trejiems metams, jis liko ten 50 sovietų okupacijos metų, per visą tą laiką išlaikęs konsulatą, pripažintas JAV valdžios. Atkūrus nepriklausomybę, 1990-aisiais A. Simutis buvo paskirtas atstovu prie JT, jam buvo pavesta sukurti Lietuvos misiją. Tuo metu jam buvo 80 metų. Visą gyvenimą atidavęs Lietuvai, vieną dieną faksu gavo pranešimą iš Lietuvos URM, kad tą pačią dieną yra atleidžiamas. Pagelbėjo prezidentas Algirdas Brazauskas, paskyręs prašomą mėnesį reikalų perdavimui ir atsisveikinimams. Pokalbis su Laima Vince Sruoginis.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Moze jis tapo skautų stovykloje, nes reikėjo pasirinkti šventojo vardą. „Jėzus pasirodė per daug įžūlu“, – šypsosi kunigas Mozė. Taip ir liko Moze, net tikrąjį vardą dokumentuose pasikeitė. Močiutė, kuri buvo labai pamaldi, visada tikėjo, kad šitas anūkas taps kunigu, o jis nuėjo mokytis teisės. Ir baigė, ir VMI dirbo, kolektyvas, sako, kad buvo puikus. „Bet močiutė išmeldė“, – neabejoja Mozė. Atsisveikinęs su bendradarbiais, su kuriais ir dabar bendrauja, perspėjęs mamą ir pradžiuginęs močiutę, jis stojo į Vilniaus kunigų seminariją, o vėliau išvyko į Romos popiežiškąjį Grigaliaus universitetą. Tapo bibilinės teologijos daktaru. Nors pradžioje tarnystės labai norėjo tapti kaimo klebonu, dabar Vilniaus Arkikatedros bazilikos parapijos vikaras, paklaustas, ką būtų sakęs tiems kaimo žmonėms, atsako, kad pirmiausia būtų jų klausęs. Pokalbyje ir nelabai geros bažnyčiai temos – pedofilijos skandalai, turtų kaupimas, celibato laužymas arba moterų kunigystė, kaip Anglikonų bažnyčia leidžia, – su kunigu Moze Mitkevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Vasario 16-osios Lietuva prasidėjo ir baigėsi Vilniuje Pilies gatvėje – Lietuva buvo be batų, be kelnių, be nieko. Kovo 11-osios Lietuvos sąlygos kitokios. 1918-ųjų Lietuva kūrėsi ant karo griuvėsių, reikėjo viską pastatyti, kurti struktūras. 1990 metais nereikėjo nieko statyti, bet didysis darbas buvo iš galvų išguiti ideologizaciją. Nežinia, kas tada buvo sunkiau, bet 1990 metais Lietuva nebuvo sugriauta, nebuvo fronto linijų, o tuometiniams mūsų strategams pavyko puikiai išmanevruoti taikiai. Apie dvi Lietuvas – Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, jų panašumus ir skirtumus, autoritarizmo, radikalizmo grėsmes tada ir dabar, propagandos įtakas bei visuomenės atsparumą joms, požiūrį į tarptautines organizacijas ir sąjungas – pokalbyje su XX amžiaus Lietuvos istorijos tyrinėtoju ir knygų apie Lietuvos praeitį autoriumi, istoriku dr. Norbertu Černiausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

JAV gimusi, augusi, išsimokslinimą ten gavusi, Gintė Damušytė vis dėlto tapo Lietuvos, o ne Amerikos diplomate. Pradėjo ji ne nuo diplomatinio darbo, o nuo žurnalistikos – tapo Lietuvių informacijos centro vadove, kaip pati sako, metams, bet pradirbo 12-a. Centras rinko informaciją apie okupuotą Lietuvą, žmogaus teisių pažeidimus ir siuntė pranešimus į svarbiausius pasaulio laikraščius, prasidėjus Sąjūdžiui, skelbė naujienas iš Lietuvos, Sausio 13-osios naktį ir dar kelias dienas dirbo ištisomis paromis. O 1991-ųjų pabaigoje buvo deleguota kartu su diplomatu Anicetu Simučiu sukurti Lietuvos misiją JT. Štai tada ir prasidėjo jos diplomatės karjera, trukusi daugiau nei 30 metų. Sunkiausias, sako G. Damušytė, buvo ambasadorės prie NATO darbas, nes tada Lietuva siekė integracijos ir narystės. Ir jai pavyko: ji ne tik dalyvavo procese, bet ir šiame poste sulaukė 2004 metų, kai Lietuva oficialiai tapo NATO nare. G. Damušytė buvo pirmoji moteris Lietuvos ambasadorė prie NATO ir apskritai pirmoji moteris ambasadorė prie NATO. Diplomatė prisimena ir ne visada šviesius momentus savo darbe, pavyzdžiui, kai Lietuvoje viena šalis norėjo įkurti kalėjimą, į kurį būtų vežusi neįtinkančius, kai kurie mūsų valdžios žmonės tam pritarė, tačiau, sako G. Damušytė, su prezidentės D. Grybauskaitės pagalba pavyko šito kalėjimo išvengti. Pokalbis su diplomate, ambasadore Ginte Damušyte.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kas nepamena Simo Kudirkos, lietuvio jūreivio, peršokusio iš sovietinio laivo į Amerikos ir paprašiusio politinio prieglobsčio, kurio negavo. Tik po kančių ir kalėjimų 1974 metais šeima išvažiavo į JAV. Nors, kaip sako, Evaldas Kudirka – Simo sūnus, juos tiesiog išmetė iš Sovietų Sąjungos. Tačiau 2007 metais Simas Kudirka su žmona Genute sugrįžo į Lietuvą, sūnus Evaldas liko anapus. Sako, tiesiog dar nebuvo metas, bet sugrįžti visada planavo. Viskas pasikeitė, kai prasidėjo antroji D. Trumpo kadencija, o su ja pradėta įgyvendinti naujoji migracijos politika. Paaiškėjo, kad Evaldas, skirtingai nei sesuo, neturėjo nei Amerikos pilietybės, nei Lietuvos ir buvo patekęs į „juoduosius sąrašus“. Kai prasidėjo migrantų gaudymai miestuose, Portlende tuo metu gyvenęs Evaldas iš arti matė, kaip migantai suiminėjami, kaip prieš juos naudojamas smurtas, šaudoma guminėmis kulkoms, todėl apsisprendė nedelsdamas važiuoti į Lietuvą. Ir didžiausia jo pagalbininke tapo režisierė Giedrė Žickytė, sukūrusi filmą apie jo tėvą Simą Kudirką „Šuolis“. Gyvenimo lūžis ir migranto gyvenimas iš arti. Pokalbis su Evaldu Kudirka.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Prancūziją dar tik būsimasis žurnalistas Valdas Puteikis įsimylėjo būdamas 10-ies, nes jam labai patiko prancūzų kalba, kuri tuo metu buvo visiškai nepopuliari, ją vadino „varliamušių“. Dabar Prancūzija jam – gyvenimo būdas: čia daug kartų pabuvota, parengta daugybė reportažų ir interviu, keliauta su turistų grupėmis. V. Puteikis pasakoja apie savo interviu su prancūzų įžymybėmis, įvykusius ir dar galbūt įvyksiančius susitikimus gatvėse, prancūzų būdo ypatumus – meną kalbėti ir pasakoti, lengvai megzti santykius, sklandančią nuomonę – jie amžini meilužiai. Ir dar: yra kelios kryptys, kuriomis galima su Valdu Puteikiu keliauti po Prancūziją, nes jis dar ir gidas. Todėl laidos pabaigoje - patarimas, kur nueiti Paryžiuje, nes tų vietų nerodo joks guglas. Pokalbis su žurnalistu Valdu Puteikiu.Ved. Nemira Pumprickaitė

„Diplomatijos man trūko, agresyvumo pakako“, – pripažįsta dukart premjeru buvęs Gediminas Vagnorius, prisiminęs savo santykius su prezidentais Algirdu Brazausku ir Valdu Adamkumi, kai vienas jį nuolat kritikavo dėl veikimo būdo, o kitas net viešai pareiškė nepasitikėjimą. Net tuometis jo partijos pirmininkas Vytautas Landsbergis nustojo ginti prieš prezidentą V. Admkų. Tačiau apie abu prezidentus ir profesorių V. Landsbergį jis išlaikęs gražius prisiminimus, sako, santykiai buvo dalykiniai, jie sugebėjo dirbti drauge. G. Vagnorius premjeru buvo pasiūlytas 1991 metų sausio 8 dieną, tačiau tada palaikymo nesulaukė, vyriausybei vadovauti buvo paskirtas Albertas Šimėnas, kai tas dingo, G. Vagnoriui Vytautas Landsbergis vėl pasiūlė imitis vyriausybės vadovo pareigų. Sako, tada pagalvojęs, prieš tris dienas netikau, o kai Šimėnas dingo, tai ir aš jau geras, bet tai buvo tik minutinis pasvarstymas. Atsisakyti nebuvo galima, nes sovietų karinė technika važinėjo po sostinę, o valstybė neturėjo vyriausybės. Šie ir kiti pirmųjų nepriklausomos Lietuvos metų įvykiai premjero Gedimino Vagnoriaus prisiminimuose.Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Anties“ solistas Algirdas Kaušpėdas ne visiškai užtikrintai vardija, kas jį pakvietė prisijungti prie Sąjūdžio iniciatyvinės grupės, tačiau pasiūlymą jis priėmė. O štai į Aukščiausios Tarybos rinkimus jau nepriklausomoje Lietuvoje nepanoro eiti, tačiau, paklaustas, ar dabar elgtųsi kitaip, sako, visko gali būti, galbūt suktų į politiką, galbūt neiti buvo klaida, tačiau tada atėjo į LRT – tapo TV direktoriumi. Jam buvo siūloma tapti LRT generaliniu direktoriumi, tačiau manė, kad nesugebės ir prikalbino į tas pareigas Skirmantą Valiulį. Apie „Antį“, jos populiarumo piką, išsiskirstymą ir atsikūrimą, muzikavimą su Viktoru Diawara grupėje „Kandis“, kultūros reikšmę tautos savimonei, tapatumui ir svajonę atstatyti Gedimino kalno Aukštutinę pilį pokalbis su architektu, muzikantu, vienu pirmųjų sąjūdininkų Algirdu Kaušpėdu.Vedėja Nemira Pumprickaitė

Nežinia, ar šiandien Aistis Zabarauskas būtų taip neblogai žinomas, jei ne prieš nepilnus 6-erius metus nebūtų atsiradęs prie vieno iš kandidatų į prezidentus. Kai Gitanas Nausėda nusprendė siekti prezidento posto, jis tapo jo svarbiausiu ryšiu su visuomene – rinkimų štabo komunikacijos vadovu. Tuo metu grįžęs iš pusmetį trukusios kelionės po Aziją, jis sulaukė Gitano Nausėdos rinkimų štabo vadovės skambučio su prašymu pasiūlyti, kas galėtų tapti atstovu spaudai. Supratęs, kad reikia ne atstovo spaudai, o komunikacijos specialisto, Aistis paprašė 24 valandų, po kurių pažadėjo pateikti sąrašą pavardžių. Tuomet pateikė vieną pavardę – savo. Susitikęs su būsimuoju prezidentu, jis sulaukė klausimo, koks jo patyrimas šitoje srityje. „O koks jūsų?“ – klausimu atsakė Aistis. Ir abu suprato, kad reikia pamėginti. Kodėl sulaužė savo pažadą nekritikuoti prezidento, kaip keturiskart mėgino įstoti į žurnalistiką bei kaip ieškojo prezidento paskirtų LRT Tarybos narių paramos, kai dalyvavo konkurse į LRT generalinio direktoriaus postą? Laidoje – pokalbis su komunikacijos ekspertu, viešųjų reikalų bendrovės vadovu Aisčiu Zabarausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Bernadeta Lukošiūtė LRT išdirbo daugiau nei 50 metų, tiksliau, 51-erius. Visiems geriau žinoma kaip Teta Beta dėl savo vestų televizijos laidų vaikams „Labanakt, vaikučiai“ ir „Labanaktukas“, iš tikrųjų ji visada dirbo radijuje. Pradžia buvo konkursas, kai radijas rinko diktorius, tada pateko trise – ji, Loreta Jankauskaitė ir Aleksas Anikinas. Tuomet konkurse reikėjo tiesiog paskaityti tekstą, o jau laimėjus teko mokytis kalbos. Viena iš legendinės Bernadetos Lukošiūtės mokytojų buvo kita legendinė diktorė Undinė Nasvytytė. Bernadeta Lukošiūtė sako, kad šiandien labai daug kalbos šiukšlių ne tik eteryje, bet ir gyvenime. Tikrą šlovę jai atnešė vis dėlto ne radijas, o televizija ir laidos vaikams. Tarp jų 30-ies metų pertrauka, kai radijas atsisakė diktorių ir Bernadetai Lukošiūtei teko pardavinėti „Lego“ konstruktorius, tačiau, prisimena ji, sekėsi tiesiog puikiai. Dar viena išskirtinė data – Sausio 13-oji, kai studijoje su kolega Algimantu Saduku buvo, kol eterį desantininkai išjungė, o juos išvarė, pirmiausia į koridorių, o paskui į kiemą. Šiemet Vasario 16-ąją ji apdovanota Gedimino ordinu. Pokalbis su ilgamete Lietuvos radijo diktore – laidoje.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pakviestas pas Vytautą Landsbergį, Artūras Paulauskas ne tik išgirdo pasiūlymą tapti pirmuoju nepriklausomos Lietuvos prokuroru, tada jis dar nesivadino generaliniu, bet ir gavo kelias valandas apsispręsti, nes vakariniame posėdyje Seimas jau norėjo jį patvirtinti. Skubos priežastis – kitą dieną turėjo atvykti sovietų prokurorų delegacija, reikėjo jiems išdėstyti Lietuvos poziciją. Vienintelis žmogus, su kuriuo Artūras Paulauskas tarėsi, buvo jo sutuoktinė: „Pasikalbėjom po Gedimino prospektą vaikščiodami ir aš pranešiau, kad sutinku“. O tada laukė ne tik nemalonūs susitikimai su sovietų delegacija, laukė teroro mėnesiai, kol pučas Maskvoje užbaigė ir sovietinės prokuratūros likučius Lietuvoje. Būdamas generaliniu prokuroru, Artūras Paulauskas buvo valstybinis kaltintojas Boriso Dekanidzės byloje. Teismas nuteisė Dekanidzę mirties bausme ir tai buvo paskutinė mirties bausmė Lietuvoje. Paklaustas, kaip jautėsi myriop nuteisęs žmogų, Artūras Paulauskas prisipažino, jog tai buvo trečia mirties bausmė jo prokuroro karjeroje.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Žurnalistas Eldoradas Butrimas nedaug dirbo Lietuvoje, siuntė reportažus iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, karui prasidėjus iškart išvyko į Ukrainą, nors tuometinis darbdavys „Lietuvos ryto“ vyr. redaktorius Gedvydas Vainauskas neišleido vykti, o kai sužinojo, kad vis vien išvažiavo, sumažino honorarą per pusę. Eldoradas dėl to į Lietuvą negrįžo, prisidurdavo rašydamas į dešimt regioninių laikraščių. Kas pusę metų jis sugrįžta į Lietuvą ir eina pas gydytojus, nes sveikata rimtai sugenda, gyvenant nuolatiniame strese, baimėje, matant daugybę mirčių ir netekčių. Štai ir šįkart: „Miegas išsiderinęs, pulsas šokinėja, nenormaliai reaguoju į kiekvieną didesnį garsą“. Gydytojai ne tik liepė vartoti vaistus, bet dar ir patarė išvykti į reabilitaciją. Eldoradas nuskrido į Hurgadą, o tada – vėl į Charkivą, kur yra nuo karo pradžios. Jis vis dar negali ramiai žiūrėti į raudančius ukrainiečius, sužinojusius apie artimųjų mirtį arba juos laidojančius, „verkiu žiūrėdamas į juos“, prisipažįsta Eldoradas. Pokalbis su LRT radijo bendradarbiu Ukrainoje – Eldoradu Butrimu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Scenografijos patriarchu vadinamas Adomas Jacovskis skaičiuoja, kad per 30 metų kartu su Rimu Tuminu pastatė 38 spektaklius. Viskas prasidėjo nuo „Nusišypsok mums, Viešpatie“, kurį pradėjo statyti su Almantu Grikevičiumi, bet jis suprato, kad nepavyks, ir spektakio ėmėsi Rimas Tuminas. Taip ir žygiavo jie kartu nuo spektaklio prie spektaklio trise: Rimas Tuminas, kompozitorius Faustas Latėnas ir jis, Adomas Jacovskis. Sako, vieni kitus suprasdavo iš pirmo karto. Po dviejų kolegų mirties Adomas Jacovskis atsisakė pasiūlymų imtis scenografijos keliuose spektakliuose, retai ir į teatrą benueina. Jis lygina Rimą Tuminą ir Eimantą Nekrošių, sako, šis visada žinojo, ko nori, o Tuminas – ne visada. Dabar sugrįžo prie tapybos ir balandžio mėnesį surengs savo parodą „Titanike“.Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Lietuvos užsienio politikoje pirmiausia turi dominuoti pačios Lietuvos interesai, dažnai vertybėmis prisidengiama, kai tai patogu, kai ne – vykdoma pragmatiška politika“, – sako signataras Egidijus Bičkauskas. Jis neslepia, kad nepalaiko Lietuvos užsienio politikos, turi savo požiūrį.Tai jam teko užduotis 1990 metais nuvežti į Maskvą ir įteikti tuometiniam SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dokumentą. „Labai bijojau, kad kas neužpultų ir neatimtų, todėl važiavau niekam nepranešęs, neprašiau automobilio Maskvoje, vykau savo jėgomis, bet dokumentą įteikiau“, – prisimena Egidijus Bičkauskas. Tuo tarpu prezidentu tapęs Borisas Jelcinas su visa vyriausybe buvo atvykęs į Lietuvos atstovybę, kuriai tuo metu vadovavo Egidijus Bičkauskas. „Turbūt mes buvom tokie vieninteliai, sulaukę tokių svečių“, – pasakoja Egidijus Bičkauskas.Kaip prisidėjo prie pirmojo nepriklausomos Lietuvos generalinio prokuroro skyrimo ir ką vietoje savęs pasiūlė kaip Centro sąjungos kandidatą į prezidentus, kuris, beje, juo ir tapo, – pokalbis su signataru, pirmuoju Lietuvos atstovu Maskvoje po Nepriklausomybės atkūrimo Egidijumi Bičkausku.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Ketverių metų kadencijai Mokslų akademijos prezidentu išrinktas akademikas Vytautas Nekrošius pasakoja, kad rinkimuose turėjo du varžovus, svarbiausia – jis nori pasiekti, kad MA viešai dažniau pareikštų savo nuomonę aktualiais visuomenei klausimais, nesvarbu, ar ta nuomonė patiks politikams, ar ne, bet ji turi būti. Paklaustas, kodėl visuomenė vis dar nepasitiki teisine sistema, sako, kad didele dalimi tai dėl sovietinio palikimo, nes tada teisinė sistema netarnavo žmogui, tačiau dabar laikai pasikeitė. Aštuonerius metus priklausęs Žaliųjų partijai, V. Nekrošius iš jos pasitraukė, kaip ir daugiau jos narių, susikirtus jo ir dabartinės partijos vadovybės nuostatoms įvairiais klausimais, pavyzdžiui, dėl įvykių Gazos ruože. V. Nekrošiaus nuomone, tai ir kartų klausimas. Dabar akademikas yra Liberalų sąjūdžio narys, kaip juo tapo – pakviestas ar pats pasisiūlęs, – pokalbyje su akademiku, teisininku Vytautu Nekrošiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Dar visai neseniai apie Gintarę Masteikaitę žinojo gerokai mažesnis ratas žmonių – daugiau tų, kurie susiję su šiuolaikiniu šokiu. Tačiau šiandien jos veidas atpažįstamas gerokai plačiau, nes ji – viena iš kultūros bendruomenės iniciatyvinės grupės narių. Tai ji aktyviai kvietė ginti Kultūros ministeriją nuo „Nemuno aušros“, burtis į protesto mitingus, vėliau prisijungti prie laisvo žodžio protestų.Iki tol Gintarė Masteikaitė buvo Lietuvos šokio informacijos centro vadovė ir šiuolaikinio šokio festiavalio „Naujasis Baltijos šokis“ organizatorė, todėl apie modernųjį šokį gali kalbėti labai ilgai, su užsidegimu, tačiau dar įdomiau, kaip ji pateko į šiuolaikinio šokio pasaulį. Pasirodo, visko pradžia buvo nepasitenkinimas suteikiamų žinių kokybe dar mokykloje, mažame Šakių rajono miestelyje. Ved. Nemira Pumprickaitė.

Vienas iš ryškiausių pastarojo meto Lietuvos politikų, šiandien iš politikos pasitraukęs ir neturintis planų į ją grįžti Gabrielius Landsbergis pasakoja, kodėl jis, diplomatas, nusprendė imtis politinės veiklos, sako, kad Taivaniečių atstovybės atidarymas buvo ne tik dėl paramos Taivanui, bet ir dėl to, kad Lietuva būtų išgirsta pasaulyje: kai tave mato, tave gina, nes būdami tokie mažučiai nesam dėmesio centre. Visus savo, užsienio reikalų ministro, susitikimus jis yra aprašęs dienoraštyje, kuris turėtų virsti knyga. Kita knyga bus skirta Lietuvos vietai pasaulyje aptarti, bet abi jos rašomos Stenforde, kur jis šiuo metu yra vizituojantis mokslo darbuotojas. Ką jis veikia Stenfordo universitete, kaip ten atsidūrė, kokie universitetai dar kvietė, taip pat apie vaikystę, Kalėdų dovanas ir, žinoma, senelį, kuris artėjant Sausio 13-ajai Gabrieliui turėjo atskirą planą. Pokalbis be tribūnų su buvusiu užsienio reikalų ministru Gabrieliumi Landsbergiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Aktorė Gabija Jarminaitė užaugo menininkų ir muzikantų šeimoje: Gražina Blynaitė ir Aleksandras Kernagis – jos seneliai – aktoriai, Vytautas Kernagis – dėdė – žinomas dainuojamosios poezijos autorius ir atlikėjas, renginių ir televizijos laidų vedėjas. Povilas Jaraminas – tėtis – žinomas pianistas, o mama - choro artistė. Gabija pasakoja, kad ilgai nešiojosi įžymių klano „kuprą“, net galvojo, kad nepavyks tapti aktore, bet pavyko – šiandien ji pati žinoma kino ir teatro aktorė, beje, sako, didelio skirtumo, kur vaidinti, nejaučianti, tiesiog turi darbą ir jį dirbi, nors yra atsisakiusi vaidmenų, kurie nieko bendra su ja neturėjo. O štai premjerės Ingridos Šimonytės vaidmuo sulaukė ne vieno komplimento, bet, šypsosi Gabija, „kokia 12-ka metų ją vaidinu ir tik visai neseniai pajutau – pagaliau man pavyko“. Pokalbis su teatro ir kino aktore Gabija Jaraminaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Teisės maestro pavadintas Egidijus Kūris purtosi skambių terminų: „Aš viso labo VU profesorius“. Pradėjęs nuo fizikos studijų ir tapęs pripažintu teisės autoritetu, Egidijus Kūris pasakoja, kas yra Konstitucijos dvasia, ir prisimena, ką reiškė prieš ketverius metus pasakyti jo žodžiai, kad praėjus laikui, galvoja, jog kai kurie KT sprendimai galėjo būti kitokie. Jis įžvelgia labai didelių problemų dėl politikų skyrimo - Stasio Šedbaro ir Juliaus Sabatausko - į KT teisėjus, suabejoja ir J. Sabatausko teisėjo praktikos trūkumu, puse lūpų užsimena apie studijų problemas. E. Kūris kritikuoja valdančųjų veiksmus Kultūros, KAM ministerijose ir svarsto, kaip LRT valdymas galėtų užtikrinti jam visuomeninio transliuotojo statusą. Pokalbis su buvusiu KT pirmininku, EŽTT teisėju, VU teisės profesoriumi Egidijumi Kūriu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kovoti į Ukrainą jis išvažiavo vienas pirmųjų – 2022-ųjų kovą. Buvo Kosto Kalinausko pulko instruktorius-išminuotojas, tačiau teko grįžti, kai amžius ir sveikata pradėjo trukdyti. „Kai tu nespėji, juk kariai tavęs nepaliks, vadinasi, statai juos į pavojų“, – kodėl negalėjo ilgiau pasilikti, pasakoja Rimas Armaitis.23-ejus metus ištarnavęs „Aro“ išminuotoju, puikiai pamena tuos laikus, kai Lietuvoje darbo netrūko: banditai minavo ne tik tų, kuriuos laikė savo aukomis, bet ir saviškių namus, automobilius. O apie 2000-uosius viskas nurimo, darbo beveik neliko, prisimena R. Armaitis. Apie karą Ukrainoje jis gali papasakoti daug: kaip atrodė mūšiai dėl Bachmuto ir dėl Pokrovsko, pasirodo, skirtumas didžiulis, o korekcijas padarė dronai, kaip apmokomi kariai, kad patektų į frontą, kad ir ukrainiečių karininkai nevengia nesiskaityti su eiliniais, kad korupcijos neišvengia ir kariuomenė, ir koks didžiulis skirtumas tarp rusų ir ukrainiečių kariuomenių: ginkluotės 8:1, kartais ir 10:1, kareivių 8:1. Pokalbis su instruktoriumi-išminuotoju Rimu Armaičiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

„Mes Kubai parduodavome lajų, kurio Lietuvoje niekam nereikėjo, per Rygą į Lietuvą iš Kubos atkeliaudavo žuvys, kurias parduodavau suomiams, o jie mums siųsdavo maistelį vaikams, kuris buvo reikalingas kūdikiams, kai mamos neturėdavo savo pieno“. Kai klausaisi pirmojo po atkurtos nepriklausomybės prekybos ministro Alberto Sinevičiaus, supranti, kaip toli mes nuėjome ir kaip sunku buvo pirmiesiems ministrams, kai pinigų valstybė neturėjo, Rusija įvedė blokadą, o išgyventi reikėjo. Tada vyko pirk-parduok bendravimas su visu pasauliu, bet pirmiausia su buvusios Sovietų Sąjungos šalimis. Mainais į lietuviškus maisto produktus, odas, kailius į Lietuvą keliavo aparatūra, įvairūs agregatai, skalda keliams tiesti ir kiti reikalingi produktai. Kad sudomintum užsieniečius, kartais tekdavo ir netiesą pasakyti, pavyzdžiui, kad Katedroje palaidotas didysis kunigaikštis Vytautas, tačiau, kaip sako Albertas Sinevičius, taip reikėjo daryti, nes viskas buvo dėl valstybės. Pokalbis su Kazimiros Prunskienės vyriausybės prekybos ministru Albertu Simevičiumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kalbėtis su Gražina Arlickaite ir neklausti apie „Scanoramą“ tiesiog neįmanoma. Paklausta, ar svarstė kada nors perduoti festivalio rengimą kitam žmogui ir pačiai likti tik viešnia, „Scanoramos“ įkūrėja, jau 23-ejus metus vadovaujanti festivaliui, sako, kad tokia mintis jai niekada nekilo.Apie tai, kaip gimė „Scanorama“, kodėl ji paliko iki tol rengtas „Kino pavasario“ komandos gretas, apie kino studijas Maskvoje – nors buvo siunčiama į teatro studijas – ir ten sutiktus žmones, vėliau tapusius žinomais kino kūrėjais. Apie sugrįžimą į Vilnių, nes likti Maskvoje ji net nebuvo svarstusi, apie menininko pareigą būti „paskutiniu humanistu“ vartotojiškoje visuomenėje ir tikrą vienatvę, kai sunku sulaikyti ašaras – pokalbis su Gražina Arlickaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Rolandas Barysas, „Verslo žinių“ vyriausiasis redaktorius, šiame leidinyje dirba nuo pat jo įkūrimo – tiksliau, nuo bandomojo numerio 1994-aisiais. Nuo 1995 metų, kai VŽ leidžiami be pertraukos, iki šiol jis eina vyriausiojo redaktoriaus pareigas, o kurį laiką buvo ir direktorius.Be šio leidinio, R. Barysas yra dirbęs vos keliuose kituose – ELTOS vyriausiuoju redaktoriumi ir žurnale „Forumas“. Žurnalistika jam – neatsiejama gyvenimo dalis, ir tai gerai paaiškina, kodėl jis taip aktyviai komentuoja viešąją politiką. Nors „Verslo žinios“ orientuotos į verslo auditoriją, ši sritis glaudžiai susijusi su politiniais sprendimais, todėl R. Barysas nevengia kritikos valdžios veiksmams – pavyzdžiui, taip vadinamai mokesčių reformai. Ar tai iš tiesų reforma, o gal destrukcija – svarsto jis.Interviu metu R. Barysas taip pat aiškiai pasako, ar ketina pasinaudoti valdžios pristatomu „dideliu nuopelnu“ – galimybe atsiimti sukauptas lėšas II pakopos pensijų fonduose.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Petro Vaitiekūno kelias į politiką prasidėjo Sąjūdyje. Vėliau buvo tarp tų, kurie pasirašė ant Kovo 11-osios Akto, buvo užsienio reikalų ministras G. Kirkilo Vyriausybėje, ambasadorius Latvijoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Savo akimis matė Maidano įvykius ir Krymo aneksiją. Kryme išbuvo tris savaites nuo pirmųjų dienų, kai ten pasirodė rusų „žalieji žmogeliukai“. Puikiai prisimena, kaip ketvirtą ryto sulaukė skambučio iš Vilniaus su raginimu vykti į Krymą.Apie Lietuvos kelią jis kalba optimistiškai: ji labai daug pasiekė per tuos 35-erius metus ir pasieks dar daugiau, kad tik nebūtų karo. Ir dar keliskart pakartoja „kad tik nebūtų karo“. Pokalbis su signataru, ambasadoriumi, užsienio reikalų ministru Petru Vaitiekūnu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Leonas Ašmantas – pirmasis energetikos ministras po Nepriklausomybės atkūrimo 1990-aisiais. Iš viso jis dirbo 5-iose vyriausybėse 1990-1993 metais. Jam teko kurti ir Energetikos ministeriją, nes pradėjo dirbti 3 žmonės. „Premjerė K. Prunskienė, sakė, kad už viską atsakingi patys ministrai, tik, kai negalima klausimo išspręsti be vyriausybės, kreiptis į ją“, - pasakoja L. Ašmantas. O štai su premjeru G. Vagnoriumi iš viso buvo neįmanoma dirbti, prisimena jis. Ne vien apie darbą pasakojo buvęs ministras. Kaip kito ministro – Dariaus Kuolio – paprašytas iš ministerijos lėšų 1992 m. nupirko Lietuvai M. K. Čiurlionio paveikslą „Kapinių motyvas“, o tada kažkieno priskųstas vaikščiojo į prokuratūrą pas gen. prokurorą A. Paulauską, nes esą paveikslą pasisavino. Ir apie branduolinio raketinio variklio erdvėlaiviui į Marsą kūrimą, nes buvo vienas iš kūrėjų. Pokalbis su pirmuoju energetikos ministru Leonu Ašmantu.Ved. Nemira Pumprickaitė

Pokalbis prasidėjo nuo TV videofilmo „Raudonmedžio rojus“, pasakojusio apie Smetonos laikų gyvenimą Kaune, o tada persikėlė į teatrą, kodėl žiūrovai išeina iš spektaklių, o jie gauna apdovanojimus. Kodėl žiūrovai ne visada susikalba su kūrėjais? Apie kūrėjų ydas ir švietimo įtaką jaunam žmogui. Bet, svarbiausia, apie kūrybą: kitąmet sukaks 50 metų, kai jis scenoje. Kaip ketina paminėti? Ar iš viso ketina tai daryti? Pokalbis su aktoriumi ir režisieriumi, Nacionalinės premijos laureatu Valentinu Masalskiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Žurnalistė, garsėjanti kietu būdu ir bekompromisiais klausimais. Tai apie Ritą Miliūtę. Šiandien ji užsiėmusi parama Ukrainai, sako, po to, kai prieš mažadaug pusantrų metų įkūrė VšĮ, kad galėtų telkti lėšas, jau surinko apie milijoną eurų, nors dažniausiai aukotojai tie patys žmonės. Prie tokių, kurie reikalauja nuimti Ukrainos vėliavas mūsų parlamente, pavardės, sako, negalinti pridėti „gerbiamas“. Jau kuris laikas kartu su Rita paramą į Ukrainą gabena ir jos sūnus, kaip ji pati sako, „kūdikis“. Kai iškeliauja, mažoji Meška lieka patikimose rankose, turi gerą guvernantę, juokauja Rita. Apie šunis ji galėtų kalbėti ilgai, todėl nustebina kartą ištarti žodžiai, kad kai išeis iš televizijos, laikys pulką avių. Kodėl avių? Atsakymai, kaip ir pamąstymai apie žurnalistikos „paklydimus“ laidoje „Pas Nemirą“.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Jeigu pamėgini ieškoti informacijos apie politologę, MRU lektorę Rimą Urbonaitę internete, tai jos ir daug, ir labai mažai. Daugybė politologinių vertinimų, daugybė komentarų apie rinkimus, partijas, politikus, vyriausybes ir koalicijas, tačiau apie ją pačią informacijos labai mažai. Beveik nieko, galima sakyti. Todėl šįkart nė žodžio apie politiką, šįkart apie laiką, tiesą, vaikystę, šeimą ir tragedijas, savo pačios jausmus, pokalbius su savimi, profesijos pasirinkimą. Politologė Rima Urbonaitė pasakoja apie save ir nevertina kitų.Vedėja Nemira Pumprickaitė.

Karolis norėjo tapti režisieriumi, bet tapo politologu. Pradėjo dirbti LRT užsienio naujienų redaktoriumi, tačiau po pirmojo savo trumpametražio filmo išėjo kurti naujo, užsiminęs, jog greičiausiai sugrįš. Tik filmą pastatys. Nesugrįžo, negana to, ėmėsi vaidybinio filmo „Nova Lituania“, kuris buvo apdovanotas ne tik Lietuvoje, bet ir tarptautiniuose festivaliuose. Dabar Karolis pristato naują savo filmą „Badautojų namelis“. O pats tapo vienu iš kultūros bendruomenės sąjūdžio prieš „Nemuno aušros“ partiją Kultūros ministerijoje veidu. Apie filmus ir kultūros bendruomenės protestus pokalbis su režisieriumi Karoliu Kaupiniu.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Rūkyti, sako, pradėjau 5-erių, 8-erių mamai pasakiau, kad mečiau, ji labai juokėsi. Ką rūkyti, problemos nebuvo, iš senelio „Primą“ vogiau, pasakoja operos dainininkas Vaidas Vyšniauskas. Buvo ir didesnių nuodėmių: jaunystėje sumušė žmogų, buvo iškelta byla, o tada jo gyvenime atsirado tikėjimas. Kartu su juo ir gerosios permainos – sužinojo, kad byla nutraukta. Prieš trejus metus, jau vykstant karui Ukrainoje, nuvyko dainuoti į Minsko operos teatrą ir tapo nepageidaujamu Lietuvoje. Tada, norėdamas įrodyti, kad nėra Rusijos ir Baltarusijos rėmėjas, kelis kartus vyko į Ukrainą, kur rengė koncertus, susitikinėjo su žmonėmis. Nors tada gynėsi, mėgindamas pateisinti savo „Otelo“ ariją Minske, šiandien sako, kad vykti nereikėjo. Šį rudenį gavo vaidmenį LNOBT, tiesa, ir čia neapsiėjo be problemų. Apie gerus ir blogus gyvenimo nutikimus su operos solistu Vaidu Vyšniausku, kuris už Lietuvos ribų žinomas kaip Kristian Benedikt.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Verslą jis pradėjo būdamas labai jaunas, todėl bankrotai, praradimai ir vis nauji mėginimai pradėti iš naujo neprivertė atsižadėti noro turėti savo verslą ir užsidirbti. Pradėjęs nuo bulvių, tulpių ir Jugosalvijos, vėliau perėjo prie zefyrų, šlepečių, taukų, žuvų, kiaulienos, laivų, net banko pastato statybos. Dabar jis šokoladinių savininkas. Ir, kai paklausi, kas sugalvojo būtent tokius šokoladinius saldainius, tortus ar ledus, jis atsako: 90 procentų to, ką pardavinėjame, autorius esu aš pats. AJ šokoladinės veikia ne vien Lietuvoje, yra Rygoje, dvi – Floridoje, ten dar ir viešbutis. Tai grynas šeimos verslas, nors kažkada dalis akcijų buvo arba mėgintos parduoti, bet nepavyko, arba parduotos, bet atpirktos. Labai įdomi gyvenimo ir šokolado verslo istorija paties „AJ šokolado“ įkūrėjo ir savininko Algimanto Jablonsko pasakojime.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Dar neseniai buvusios ekonomikos ir inovacijų ministrės Aušrinės Armonaitės viešoje erdvėje buvo daug, tačiau po pralaimėtų rinkimų, kai Laisvės partija nepateko į Seimą, ji pasitraukė ir iš pirmininkės pareigų, ir iš viešosios erdvės. Uždarė savo profilį feisbuke, nesirodė televizijose, nekomentavo portaluose. Šią vasarą pagaliau pasirodė žinia, kad A. Armonaitė įsidarbino sutelktinio finansavimo platformoje „InRento“.Nors tebėra Laisvės partijos narė, tačiau iš pokalbio aiškėja, kad nuo politikos nutolusi toliau, nei galima buvo tikėtis, nelabai noriai kalba apie politinę ateitį, dabar sieja savo gyvenimą su verslu. Dažnai būna Afrikoje. Daug klausimų ir atsakymų pokalbyje su Aušrine Armonaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Tremtyje gimęs Rimvydas Valatka pasakoja apie gyvenimą, kai tėvams buvo leista sugrįžti į Lietuvą, ir apribojimus, galiojusius tremtiniams. Baigęs tuometį Vilniaus Pedagoginį institutą, jis niekada nedirbo mokytoju, tačiau dabar dėsto studentams.Didžioji jo žurnalistinio darbo dalis susijusi su spauda, todėl jis gali paaiškinti, kodėl Lietuva liko bene vienintelė Europoje be spausdintų laikraščių. O žurnalistu jis tapo, pasirodo, visai atsitiktinai ir tam padėjo... alkoholis.Kas buvo tas girtuoklis, kuris, galima sakyti, palaimino Rimvydo Valatkos kelią į žurnalistiką, ar savaitraščio užsienio lietuviams „Gimtasis kraštas“ darbuotojai turėjo pereiti KGB filtrą ir kaip laisvė rašyti, ką jis nori, kainavo butą Vilniaus senamiestyje – pokalbis su žurnalistu ir signataru Rimvydu ValatkaVed. Nemira Pumprickaitė.

Šarūnas Černiauskas po šios vasaros gali vadintis žmogumi, kuris išvertė iš posto premjerą ir sugriovė visą vyriausybę. Jo pradėti tyrimai, prie kurių prisijungė ir Andrius Tapinas, privertė trauktis Gintautą Palucką. Pasirodo, premjeras galėjo išlikti poste, tam trūko labai nedaug, pasakoja Š. Černiauskas. Jis, beje, atskleidžia, kodėl apskritai susidomėjo Gintautu Palucku. Bet kol tapo tokiu tyrėju, teko prarasti reputaciją, kurią taip sunkiai atstatinėja, prezidentė atėmė valstybės apdovanojimą, o 2 tūkstančiai eurų laimės neatnešė – Šarūnas išvardins ir savo „turtus“. Pokalbis su žurnalistinių tyrimu „Siena“ įkūrėju ir vadovu Šarūnu Černiausku.Ved. Nemira Pumprickaitė

Viskas prasidėjo nuo močiutės priekaišto dėl priaugto svorio. Ji pradėjo bėgioti. Bėgiojo tol, kol ryžosi įveikti pirmąjį savo gyvenime maratoną. Tai buvo Paryžiuje 2011 m. Dabar Ieva Lobačiūtė yra nubėgusi visus garsiausius pasaulio maratonus, iš viso jų buvo apie 30. Tačiau to jau nepakako ir ji ryžosi bėgti ultramaratonus. Pietų Afrikos Respublikoje yra nubėusi 87 ir 92 km. O tada atėjo eilė ultratriatlonams, kai reikia nuplaukti 3,8 km, dviračiu nuvažiuoti 180 km ir nubėgti 42 km. Toks maršrutas pradangina 5 kilogramus ir kartais atima norą valgyti visą parą po finišo. Beje, bėgdama ilgus nuotolius Ieva valgo virtas bulves, apibarstytas druska. Bet, perspėja, tokiam maistui reikia pratintis, kitaip - bus bėda. Dabar Ieva planuoja bėgti Antarktidoje, nes nori būti bėgusi maratonus visuose žemynuose, ir nuplaukti ne 3,8 km, nors yra įveikusi ir 14, bet 33 km. Plaukimas – pati nemėgstmiausia rungtis, sako Ieva Lobačiūtė. Ar atlaikyti tokius krūvius ir neprarasti sveikatos jai padeda mama – vyriausia Lietuvos ragana Vilija Lobačiuvienė? Atasakymas – pokalbyje su maratonininke, ultramaratonininke, ultratriatlonininke Ieva Lobačiūte.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Jeigu į Zaporižios AE pataikys, apsaugok Viešpatie, tai pirmiausia pasižiūrėkit, iš kur ateina debesys. Jeigu iš pietų, tai iškart bėkit į vidų, susirinkę vaikus iš gatvės. Netikėkite tais, kurie sako, kad vėjas ne į mūsų pusę pučia. Nes vėjas ir pernaša – visai ne tas pats. O jei Astravo AE kas nutiktų, tai melskitės, jei pernaša bus iš Vakarų, bus mums labai tinkama, tai per kokias tris valandas jie bus Maskvoje. Audronė Galvonaitė prisimena ir Černobylio avariją, apie kurią turbūt ilgai būtume nežinoję, jei švedai nebūtų matavę taršos ir nepradėję trimituoti, kas vyksta. O Lietuvoje Černobylio radiacija pirmiausia atklydo į vakarinę dalį, į pajūrį.Sustabdyti klimato kaitos jau neįmanoma, galima tik prisitaikyti kurį laiką, nes jai skirtos konferencijos skęsta tuščiose kalbose – po 35 valandas ginčijamasi, kur dėti kablelį, sako A. Galvonaitė. Ir dar – ar kada susimąstėt, kad orus jūsų kieme gali pakeisti supermodernus, labai stipriai įšylantis stogas? Pokalbis su garsiausia Lietuvos metereologe, klimatologe dr. Audrone Galvonaite.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Iš Lietuvos ji su tėvais pasitraukė 1944 metais, kai buvo vos 4-erių. Keli metai pabėgėlių stovyklose Vokietijoje ir atvykimas į Jungtines Valstijas, kur jau gyveno dėdė, o tada daugiau nei 50 metų Čikagoje ir Vašingtone. Apie sugrįžimą nebuvo minčių, bet „mes buvome susikūrę Lietuvą“ Amerikoje, sako Nerija Linkevičiūtė-Kasparas, „Amerikos balso“ bendradarbio Romo Kasparo našlė.Pirmąkart su vyru į Lietuvą ji sugrįžo 1990-aisiais, o po 15 metų parvažiavo visam laikui. Ponia Nerija prisimena savo operos solistės koncertinį gyvenimą, atliktas arijas Verdžio, Pučinio operose, gastroles po Pietų Ameriką ir Australiją. Dabar Amerikoje teliko tėvų kapai ir investicijos, nes akcijų biržose ji investuoja jau daugiau nei 50 metų. O dar kolekcionuoja Llardo ir Goebel porcelianą, senuosius Lietuvos žemėlapius, jos kolekcijoje ir daugiau nei 150 gaidžių. Apie gyvenimą Amerikoje ir Lietuvoje – pokalbis su buvusia operos soliste Nerija Linkevičiūte-Kasparas.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Kalbėdama apie didžiulės sėkmės sulaukusį dokumentinį filmą „Šuolis“, režisierė Giedrė Žickytė sako, kad sunku suskaičiuoti tarptautinius festivalius, kur jis buvo parodytas, tačiau ji puikiai atsimena, kad filmas pelnė 8-is apdovanojimus užsienyje ir dar keletą Lietuvoje. Dabar ji kuria naują filmą apie teatrologę, ilgametę Atviros Lietuvos fondo pirmininkę Ireną Veisaitę, kurio premjera Lietuvoje numatyta spalio mėnesį. Ireną Veisaitę pažinojusi Giedrė Žickytė pradėjo kurti filmą, kai profesorė dar buvo gyva, tačiau baigė, kai jos jau nebebuvo – mirė nuo kovido. Būtent filmas ir Irenos Veisaitės prisiminimas, sako režisierė, padėjo jai susidoroti su nemalonumais, išgyventi sunkų metą, kai kartu su sutuoktiniu ambasadoriumi Eitvydu Bajarūnu buvo linksniuojama istorijoje apie teatrą Londone, kur jie buvo kartu su tuo metu Londone viešėjusiu prezidentu ir jo žmona. Pokalbis su dokumentinių filmų kūrėja Giedre Žickyte.Ved. Nemira Pumprickaitė

Algridas Saudargas – pirmasis 1990-aisiais nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos užsienio reikalų ministras, dirbęs iš viso septyniose vyriausybėse. Jam teko kurti Užsienio reikalų ministeriją, kai dauguma institucijų tiesiog tęsė darbą. O prieš pat sausio 13-ąją vyriausybės sprendimu, suderinus su Aukščiausiosios Tarybos pirmininku V. Landsbergiu, jis buvo išsiųstas į užsienį, kur važinėjo iš vienos valstybės į kitą iki pat kovo mėnesio, kol pagaliau gavo V. Landsbergio leidimą grįžti į Lietuvą. Ne į visų politikų biurus pavyko prisibelsti iš karto, tačiau, pamena A. Saudargas, kartais padėdavo ir pažintys su krikšionių demokratų partijos vadovais, nes jis pats iš pradžių buvo Lietuvos krikdemų partijos narys, o vėliau ir vadovas. Ir dabar buvęs užsienio reikalų ministras seka pasaulio įvykius ir turi savo požiūrį, pavyzdžiui, į taikdarių siuntimą į Ukrainą. Pokalbis su pirmuoju atkurtos nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu.Ved. Nemira Pumprickaitė

Viena sėkmingiausių TS-LKD politikių, SADM ministrė Monika Navickienė turėjo atsisakyti pareigų, o tada pasitraukė iš politinės veiklos, kai paaiškėjo, kad jos sutuoktinis įsipainiojęs į „Foxpay“ skandalą, o ji pati su to skandalo pagrindiniais veikėjais skrido į Dubajų jų apmokėtu lėktuvu. Nors šiandien ji pripažįsta padariusi klaidą dėl skrydžio, tačiau vis dėlto nemano esanti kalta dėl visko, kuo buvo kaltinama viešoje erdvėje. Bet yra įsitikinusi, kad, jei ne šitas skandalas, iš politikos tikrai būtų nepasitraukusi, o kai taip nutiko, nemano, kad yra labai blogai. Dabar sako, vis dar nenori įsikinkyti į kokias nors pareigas, bent jau vasarą praleisti su mama ir dukromis. Apie savo santykius su sutuoktiniu kalba šiek tiek neįprastus, kaip dauguma yra įpratę tuos santykius suprasti, dalykus, bet sako, „mes taip gyvename“. Ir net paklausta, kodėl džiaugiasi tik dukrų ir mamos draugija, pakartoja, kad toks jų gyvenimas. Apie gyvenimą iki skandalo ir po jo pokalbis su Monika Navickiene.Ved. Nemira Pumprickaitė

Jis visada mėgo ekstremalias keliones – aplankė Šiaurės Korėją, Siriją, Libaną, o tada nusprendė, kad metas įveikti Ramųjį vandenyną. Iš San Diego Amerikoje iki Brisbeno Australijoje. Kelią pastojo taifūnas, apie kurį žinojo, tik nežinojo, kad pateko į patį 4 balų taifūno epicentrą. Nežinojo, nes išsikrovė visos baterijos ir neturėjo jokio ryšio su likusiu pasauliu, todėl komanda krante negalėjo perspėti, kad taifūnas pakeitė kryptį ir „Kuršis“ plaukia į patį jo centrą. Kova su gamta pasirodė per sudėtinga žmogui, bet išsigelbėjimas irgi nebuvo lengvas. Sako, dar ir dabar nėra atsigavęs, po patirtos raktikaulio traumos vis dar negali sportuoti. Bet planų susigrumti su vandeniu vis vien turi. Apie juos ir apie svarstytus žygius oru – pokalbis su keliautoju Aurimu Mockumi.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Saulius Pilinkus daug veiklų yra ėmęsis per visą savo gyvenimą, ir visur, panašu, jam neblogai sekėsi. Dabar, pavyzdžiui, yra labai giriamas už LRT eteryje kuriamas „Daiktų istorijas“. Tačiau S. Pilinkus gali papasakoti daugybę istorijų, kurios nebūtinai randa vietą laidoje. Pavyzdžiui, kaip tapo tuometinės Sovietų Sąjungos Komunistų partijos – KPSS – nariu ir kaip atsisveikino su komunistine partija, bet jau Lietuvos – LKP. Kaip pats, būdamas tuometinio Vilniaus Dailės instituto vienu iš komjaunimo sekretorių, sugebėjo įkliūti, darydamas uždraustų leidinių kopijas, patekti į KGB, kur laukė du pasirinkimai – psichiatrijos ligoninė arba sovietinė armija ir vis vien buvo išmestas iš instituto. Pokalbis su menotyrininku, LRT laidos „Daiktų istorijos“ autoriumi Sauliumi Pilinkumi.Ved. Nemira Pumprickaitė

Signataras Aleksandras Abišala nemėgsta viešumos, pirmiausia, kaip sako, nes nemėgsta kalbėti apie tai, ko neišmano. Iš aktyvios politikos pasitraukęs 1992-aisiais, iškart po pusmečio vadovavimo Vyriausybei, niekada nebuvęs jokios partijos nariu, kovo mėnesį įstojo į TS-LKD partiją. Kaip sako pats, niekieno neprašytas, dar daugiau – konservatoriai niekada nėra jo kvietę, skirtingai nei kitos partijos. Kaip ministras be portfelio A. Abišala tapo premjeru vos 6-iems mėnesiams, kas jį įkalbėjo tik iš trečio karto ir kaip užteko vieno karto, kad priimtų socialdemokratų premjero Gedimino Kirkilo kvietimą vadovauti Vyriausybės komisijai energijos tiekimo saugumo po 2009 metų klausimams, iš kurių svarbiausias buvo įtikinti Briuselį atidėti Ignalinos AE uždarymą? Būdamas tremtinių vaikas, gimęs Intoje, paklaustas, ar yra pasiruošęs kraštutiniam atvejui – okupacijai, jis atsako – tam neįmanoma pasiruošti. Pokalbis su signataru Aleksandru Abišala.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pirmosiomis karo dienomis Alvydas Medalinskas buvo Ukrainoje, nuvyko ten sąmoningai, žinodamas, kad karas gali prasidėti bet kurią dieną. „Kyjive visos ambasados buvo pasirengusios evakuacijai, kai manęs vienas diplomatas paklausė, kada aš išvykstu, atsakiau, kad vykstu į Donbasą“, – pasakoja A. Medalinskas. Pirmiausia buvo Mariupolis, tačiau vasario 23 dieną, palikęs visus daiktus, su nedideliu lagaminėliu, jis išvyko į susitikimą Berdianske. Jį vežęs vairuotojas paprašė pasilikti nakčiai, nes tėvai jo paprašė pasilikti, o tada jau buvo karas. Kaip pirko produktus, kaip bendravo su okupantų karininku, prašydamas iš miesto leisti pasitraukti moterims ir vaikams, kodėl skubiai teko bėgti, nors tam nebuvo jokių galimybių, ir kokia to bėgimo kaina? Pokalbis su politologu Alvydu Medalinsku.Ved. Nemira Pumprickaitė

Kažin, ar visi žino, koks Lietuvos istorijos lobis yra Merkinė. Šiandien tai tik nedidelis, net 1 000 gyventojų neturintis miestelis. Tačiau praeityje čia kryžiavosi LDK keliai, čia vaikščiojo mūsų valdovai, vienas jų – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Vladislova Vaza – čia numirė. Namas, kuriame tai įvyko, tebestovi, kaip ir bažnyčia, kurioje jis greičiausiai buvo pašarvotas. Merkinė mena valdovo meilės istoriją, dėl kurios jis buvo dažnas svečias mieste. Merkinės miške – žydų kapai ir holokaustą menančios vietos, kaip ir legendinio partizano, pripažinto Lietuvos vadovo Adolfo Ramanausko-Vanago takai, kai su būriu lietuvių priešinosi sovietams. Ir daugybė kitų istorijų, kurias geriausia išgirsti su gidu. Laidos gidas – Merkinės krašto muziejaus direktorius Žygimantas Buržinskas.Ved. Nemira Pumprickaitė.

Pristatydamas savo knygą ambasadorius Vygaudas Ušackas pasakoja, kaip kartu su prof. Vytautu Landsbergiu rašė laišką JAV prezidentui Billui Clintonui, kodėl tas laiškas buvo ne nuo prezidento A. Brazausko, draugystę ir bendrą darbą su D. Grybauskaite ir kaip viskas pasibaigė, kai ji tapo prezidente. V. Ušackas vardija, jo manymu, dvi priežastis. Po diplomatinio darbo liko daugybė pažinčių visame pasaulyje ir tos pažintys bei neformalus bendravimas, pasak Ušacko, yra tikroji diplomatijos esmė, o ne formalūs susitikimai. Ar klaida buvo žaisti krepšinį su Kremliaus vadeivos aplinkos žmonėmis, kai Rusija užpuolė Ukrainą, o jis buvo ES misijos Rusijoje vadovas? Atsakymai pokalbyje su ambasadoriumi Vygaudu Ušacku.Ved. Nemira Pumprickaitė

Arūnas Dulkys, būdamas sveikatos apsaugos ministru, buvo be galo daug kritikuojamas. Ir net ne nuo pirmų darbo dienų. Tik paskelbus jo kandidatūrą užimti pareigas, sulaukė prezidento nepasitikėjimo, tačiau, sako, iš visos šitos situacijos reikia mokytis.Pirmiausia, tokiuose postuose esantiems reikia atsisakyti asmeniškumų, ir pasakoja, kaip prezidentas ir jo patarėjai nuolat veikė prieš jį – sukūrė analogišką komisiją pandemijai valdyti, skelbė skaičius, kurie neatitiko tikrovės, ir tai, pripažįsta A. Dulkys, labai pakenkė ir jam, ir SAM.Paklaustas, kodėl prezidentui neįtiko, sako, kad rimta priežastis galėjo būti, kad įdarbino savo ministerijoje Pranešėją, kurio liudijimai prezidentui nebuvo palankūs. Pokalbis su buvusiu sveikatos apsaugos ministru Arūnu Dulkiu.Ved. Nemira Pumprickaitė.