Žmonės ir idėjos

„Dabar, kai mokausi lietuvių kalbos, mokytojos Linos pastabas kartais užsirašau kiniškai, nes lietuvių kalbos mechanika man labiau primena kinų kalbą, o ne ispanų“, – sako Alicia Relinque Eleta, sinologė, Ispanijos Granados universitete dėstanti Kinijos senąją literatūrą bei literatūros teoriją ir kritiką. Mokslininkė vadovauja Konfucijaus institui Granadoje, dėsto Kinijos universitetuose, o naujausias jos atradimas – Andriaus Kaniavos dainos ir lietuvių kalba.

Norėdami pakeisti savo kvalifikaciją ir darbą aktyvūs darbo rinkoje žmonės gali tikėtis valstybės pagalbos nelaukdami, kol taps bedarbiai. Kaip keisis ir plėsis profesinio rengimo sistema Lietuvoje?

„Mes kaip žvėrys, užvyti medžiotojo“, – taip 1941 m. rugsėjį rašė vilnietis Icchokas Rudaševskis. Talentingo paauglio, 1943 m. spalį sušaudyto Paneriuose, dienoraštį išsaugojo jo pusseserė Sorė Vološin, vienintelė iš šeimos per stebuklą likusi gyva. Vilniaus geto dienoraštis, pasaulyje žinomas Holokausto liudijimas, lietuviškai išleistas pirmą kartą. Birželį Vilniaus geto bibliotekos kieme M. Strašūno gatvėje (dabar – Žemaitijos) jį skaitė LMTA studentai. „Viskas turi būti užrašyta“, – rašė Icchokas. Vertėjo, literatūrologo Mindaugo Kvietkausko teigimu, vaikų dienoraščiai, rašyti Holokausto laiku, kurių Lietuvoje yra išlikęs ne vienas, dar laukia savo vietos kolektyvinėje atmintyje ir bendrame istorijos pasakojime.

“Niekada nekalbu apie būsimus gyvenimus. Šiame gyvenime turėtumėte būti laimingi, nurimę“, - sako Dalai Lama XIV, birželį viešėjęs Lietuvoje. Tibeto dvasinio lyderio teigimu, Kinijos Gulagą perėję kalinti ir kankinti tibetiečiai sako ten patyrę vienintelį pavojų: „Jie sako, jog bijojo prarasti meilę ir atjautą savo kankintojams“. Muzikos tyrinėtojas, protestų prieš Kinijos veiksmus Tibete dalyvis Lukas Devita prisimena, kaip kūrėsi Tibeto laisvės judėjimas Lietuvoje.

Įsivaizduokite miesto centre esantį seną apleistą namą. Į jo sienas įsigėrę ir šviesūs prisiminimai, ir skaudžių istorinių lūžių žymės. Kaip į jį sugrąžinti gyvenimą? Molėtų krašto muziejaus ir dailės galerijos iniciatyva „Molėtai įkvepia menininkus“ jau septintus metus vasarą namas trumpam atveria duris menininkams, molėtiškiams ir miesto svečiams. Beveik du dešimtmečius apleisto miestelio centre esančio namo sienos sluoksniuotos, kaip ir istorija, kurią liudija pastatas. Kaip atnaujinti senus pastatus, kad jie nesugriūtų, tačiau ir neišsitrintų istoriją saugantys pėdsakai?

Ką verta pamatyti Lietuvoje? Be Trakų, Nidos ir kitų tradicinių turizmo objektų yra ir tokių, kuriuos kartais geriau pastebi svečiai, nei Lietuvos gyventojai.

Estijos švietimo sistema vertinama kaip viena pažangiausių Eurpoje. Tarptautinio tyrimo duomenimis, Estijos moksleiviai išsiskiria ne tik aukštais pasiekimais, bet ir sugebėjimu spręsti problemas kartu. Estijos švietimo ir mokslo ministrės Mailis Reps požiūriu, vienas iš pagrindinių švietimo sėkmės elementų Estijoje yra mokytojų autonomija, laisvė pasirinkti, kaip dirbti su mokiniais: „Mokytojai priima naujoves tik tada, kai pamato, kad kas nors jau tą naujovę išbandė ir ji pasiteisino. Jeigu naujovė yra privaloma, jeigu ji brukama per prievartą ir žmonės neturi laiko tos naujovės apgalvoti – ji neveiks“.

„Visuomet išgyvename istoriją per praeities akimirkas. Iš anksto įsivaizduojame, kas įvyks. Galbūt taip ir veikia mitai. Bandome pritaikyti savo žvilgsnį prie naujų įvykių ir mėginame į juos pažvelgti iš praeities perspektyvos. Kaip tik todėl negalime gerai suprasti, kas vyksta aplink mus. Tai būdinga kiekvienam, kas veikia istorijos scenoje. Kaip sakė prancūzų politologas Raymondas Aronas, mes kuriame istoriją nežinodami, kokią istoriją kuriame. Tai tinka ir mūsų dienoms, pavyzdžiui, užklupus terorizmui ir pasaulyje įsivyraujant naujai netvarkai, populizmui Europoje,“ – sako prancūzų filosofas, rašytojas Pascalis Bruckneris. P. Brucknerį kalbina filosofas Gintautas Mažeikis.

Kai maistas tampa mada, kas yra geras maistas? Kur išmokti jį gaminti? Virėjas Balys Andrejevas ir aškenazių virtuvės žinovas Jeffrey Joskowitz randa paprastus atsakymus, istorinius ir šiuolaikinius.

Kauno IX forto teritorijoje vykęs 1919 m. mūšio inscenizavimas ir galimybė susipažinti tiek su istorine, tiek su šiuolaikine ginkluote bei šių dienų pagalbos tarnybų darbu sutraukė daug lankytojų. Organizatoriai sako norintys skatinti žmonių susidomėjimą istorija ir pilietiškumą, o nuo masinių žudynių vietos išlaikytas 500 m atstumas. Ką veikiame atminties vietose, kaip jos mus veikia, ką santykis su istorija jose sako apie šiandieninę Lietuvos visuomenę?

Profesinio rengimo sistemoje prasideda pertvarka. Pagal Švietimo ir mokslo ministerijos pasiūlytą planą turėtų keistis profesinių mokyklų statusas ir valdymas, taip pat ir programos. Kokių tikslų siekia ŠM ir kaip ketina sumanymą įgyvendinti?

„Gyveni tik vieną kartą. Didžiąją gyvenimo dalį praleidi darbe. Jeigu tau tai nėra malonu, tai gal geriau nieko neturėti ir susirasti tai, kas malonu“, – sako Vytautas Valiūnas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigęs garso režisūrą, vėliau mokęsis keliose profesinėse mokyklose, įkūręs autoservisą, o dabar grįžtantis į kiną. Ypač teigiamai V. Valiūnas vertina automechanikos mokslus, į kuriuos susirinkę bendramoksliai motyvavo vieni kitus, uoliai lankė užsiėmimus ir darbuodavosi mokykloje iki išnaktų. Kaip profesinio rengimo sistema atrodo iš vidaus ir kaip ji turėtų veikti, kad mes gyvenime turėtume ką veikti?

„Vidinio tilsmo kambarys“, – taip vadinasi menininkės Eglės Bačianskaitės interaktyvus kūrinys, skatinantis save pažinti. Panirti į garsus ir šviesas galima Kintų Vydūno kultūros centre, kur šis kambarys, sukurtas skaitant Vydūną, laukia lankytojų. Kas jame ištinka? Kodėl verta aktyvinti kitus mūsų pojūčius, ne tik įprotį skaityti tekstinę informaciją?

Švietimo sociologas, Maltos universiteto profesorius Carmel Borg ragina politikus, norinčius reformuoti švietimą, remti savo sprendimus moksliniais tyrimais, įsiklausymu į mokytojų, tėvų ir vaikų mintis bei socialinio teisingumo idėja. Kaip pasiekti, kad mokykla mažintų socialinę atskirti, užuot dar labiau ją įtvirtinusi?

Tūkstančiai iš Pietų Korėjos įvaikintų europiečių ir amerikiečių šiandien ieško savo šaknų. Vienus kelionė į gimtą, bet nežinomą šalį sutrikdo, kiti pasijunta grįžę namo. „Tapatybė – tai ne tik žmonės ir kultūra, tai kur kas daugiau“, – sako filmo „Sugrižimas“ režisierė Malene Choi Jensen, festivalio „Kino pavasaris“ viešnia.

Kada robotai išspręs mūsų problemas? O kodėl turėtų?

Giria – tai jūra, o vandens bokštas galėtų būti švyturys, rodantis kelią. Miško uostas – partizaninės kultūros vieta prie bėgių. Anksčiau žmonės iš Švenčionėlių išvažiuodavo, o dabar jau kitų miestų gyventojai registruojasi, kad rastų vietą prie darbo stalo, ir skuba į traukinį. „Atvažiuoja ir būna kartu, – sako Marija Savickienė, viena iš Miško uosto kūrėjų. – Mes tiesiog gyvenam savo gyvenimą. Jeigu žmonės nori prisijungti, pabūti šalia, mes sakom – esat laukiami.“

„Didelė dalis signatarų, nors nė vienas jų nebuvo istorikas, bet iki 1918 m. jau buvo atlikę istorinio ar humanitarinio pobūdžio tyrimų, kai kuriais atvejais stambių, ir manifestus skelbė, daug vargo buvo dėl istorijos išgyvenę. Tai rodo, kokį vaidmenį savivoka ir istorija turėjo kuriant modernią valstybę“, – sako istorikas dr. Aurelijus Gieda. Monografijoje „Manifestuojant Klėja: istorikai ir istorika Lietuvoje 1883-1940 metais“ mokslininkas atskleidžia, kaip vystėsi istorijos mokslas. Istoriko teigimu, tiek aprašomuoju laiku, tiek dabar egzistuoja dvi istorinės kultūros, viena – populiarioji, vadovėlinė, gyvenanti mito prieglobstyje, kita – akademinė, pagrįsta tyrimais, pirminiais šaltiniais ir naujovių paieška. „Jau ketvirtame dešimtmetyje istorikas Zenonas Ivinskis šnekėjo, kad bus blogai, jeigu mes jau ir pirmą, ir antrą, ir trečią monografiją rašysime, o visuomenė, mokykla ir šauliai ir toliau gyvens su vaidilutėmis ir Krivių Krivaičiu, tas plyšys tik gilės. Plyšio mažinimui reikia abipusių pastangų, viešosios erdvės, žiniasklaidos, taip pat ir mokslininkų, tyrėjų. Reikėtų ieškoti santykio ir atnaujinti populiariuosius vaizdinius“.

Korėjos banga, arba Korėjos srovė (Hallyu) – taip vadinamas augantis Pietų Korėjos pramogų industrijos kuriamos produkcijos populiarumas. Kaip Korėjos banga skalauja Lietuvos krantus? Trumpiau tariant – žinote BTS?

2017-ųjų žmonės ir idėjos.

Visuotinių bazinių pajamų idėją kritikuojantys teigia, kad be klausimų ir įsipareigojimų žmonėms išmokami pinigai sugriautų darbo supratimą ir suformuotų izoliuotų dykūnų sluoksnį, gal net paskatintų nusikalstamumą. „Ar tai atsitiko su pensininkais?“ – klausia lietuvių kilmės JAV ekonomistas, Nobelio ekonomikos premijos (2013 m.) laureatas Robertas J. Shilleris. „Juk daugelyje šalių jau turime kai ką labai panašaus į visuotines bazines pajamas. Tik turi sulaukti tam tikro amžiaus. Taip, didžioji dalis pensijoje esančių žmonių negrįžta į darbą, bet jie veikia labai daug naudingų dalykų. Galbūt geriausia ir yra, kai žmonės daro būtent tai, ką jie nori“. Laida apie užkrečiamus pasakojimus ir jų galią.

Žinomo antropologo ir švietimo tyrinėtojo, Berlyno laisvojo universiteto profesoriaus Christopho Wulfo teigimu, viena pagrindinių švietimo užduočių šiandien – padėti skirtingų kultūrų žmonėms gyventi kartu, suprasti vieniems kitus ir spręsti problemas, peržengiančias valstybių ribas. Antropologo požiūriu, stiprėjanti Azijos šalių įtaka, klimato kaita ir besikeičianti Europos visuomenės struktūra neišvengiamai paveiks Europos mokyklų ir universitetų programas, jas praturtindama. O kol tai atsitiks, jungiamąjį audinį kuria populiarioji kultūra, kuri šiandien yra tai, ką mėgsta vaikai.

Įvairiose srityse dirbantys žmonės tarpukario Lietuvoje telkėsi ir bandė kartu gerinti savo darbo sąlygas, reikalauti aukštesnio darbo užmokesčio ir padėti vieni kitiems. Organizuotais streikais dirbantieji dažnai pasiekdavo savo tikslų. Įtakingos partijos darbo judėjimą rėmė. Darbo santykius ir darbo judėjimą nagrinėjančios istorikės Ugnės Marijos Andrijauskaitės (VDU) teigimu, su didžiausiomis problemomis susidurdavo dirbančios moterys: „Be nelabai malonių darbo santykio ir vadovaujančiųjų asmenų elgesio su pavaldiniais jos dar turėjo daug didesnį šansą susidurti su seksualiniu priekabiavimu. Pavyko aptikti bent keletą atvejų, kai aukštesniosios grandies darbuotojams buvo iškeltos bylos dėl seksualinio priekabiavimo ar prievartos darbo vietoje“. Valstybėje, kuri dar neturėjo išvysčiusi būtinųjų socialinės paramos struktūrų, dirbančiųjų organizacijos rūpinosi tarpusavio šalpa, laisvalaikio organizavimu ir savišvieta. „Visa XX a. pradžia yra tarsi visuomeninio gyvenimo sprogimas, išsiveržimas visomis teigiamomis prasmėmis. Žmonės, ir labai jauno amžiaus žmonės, labai daug skaito, domisi vietinėmis ir tarptautinėmis aktualijomis“, – sako istorikė U. M. Andrijauskaitė.

Kaip fikcija tampa dokumentu? Laida apie vaizdų sluoksnį, užklojusį 1917 m. įvykius Rusijoje.

Advokatas Saulius Dambrauskas padeda teismams ir visuomenei geriau suvokti, kas yra viešasis interesas ir kaip jis gali būti ginamas. „Kiekviena iš tų bylų mes po mažą žingsnelį pažengiame artyn Orhuso konvencijos įgyvendinimo. Šiandien teismai nebesako jau, kad fizinis asmuo negali ginti viešo intereso“, – teigia advokatas, dalyvavęs protestuose prieš medžių kirtimą Kaune.

Kokia susirinkimų laisvės praktika Kaune, būsimojoje Europos kultūros sostinėje, ir kaip jaučiasi menininkai, teismuose turintys aiškintis, kodėl peržengė STOP juostą, kuria juos apjuosė policija? „Pokyčiai vyksta. Mūsų veikla nėra beprasmė, kalbant ne tik apie visuomenės permainas, bet ir apie medžius. Laikinai sustabdytas kirtimas kitose gatvės, Ąžuolyno projektas svarstomas iš naujo“, – sako menininkė Auksė Petrulienė.

Buvęs liberalų švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius siūlo nevalstybinių mokyklų ūkį finansuoti iš biudžeto, kaip ir valstybinių. Šiuo metu nevalstybinės mokyklos gauna mokinio krepšelio lėšas, o ūkinei veiklai pinigus susirenka iš tėvų, steigėjų ir rėmėjų. G. Steponavičiaus teigimu, priėmus pataisą padidėtų galimybės privačias mokyklas rinktis ne tik aukštas pajamas gaunančioms šeimoms. Siūlymą remiančio Tėvų forumo pirmininko Audriaus Murausko požiūriu, pataisa paskatintu nevalstybinių mokyklų steigimą, didintų švietimo įvairovę ir kokybę. Siūlymui prieštaraujantys kritikuoja siekį valstybės lėšomis plėsti privačių mokyklų tinklą tuo metu, kai valstybinių mokyklų tinklas mažinamas, ir įspėja, jog sprendimas dar labiau didintų nelygybę švietime.

„Dabar visuomenės sąmoningėjimo periodas, pradedame matyti dalykus, kurių anksčiau nematydavome, kalbėti apie problemas, apie kurias anksčiau nekalbėdavome“, – sako Marija Bunkaitė, VšĮ „Orūs namai“ vadovė, turinti idėją kaip pagerinti senjorų gyvenimo sąlygas Lietuvoje. Šiuolaikiškai įrengtas keturbutis su bendra erdve būtų išlaikomas „įdarbinus“ ten persikėlusių gyventi senjorų nekilnojamąjį turtą, o pensijos dalį, šiuo metu išleidžiamą šildymui ir kitiems buto mokesčiams, žmonės galėtų skirti sau.

„Per pastaruosius dvidešimt metų nuo vieno kraštutinumo nuėjome prie kito, nuo socializmo iki neoliberalizmo - jeigu neturi pinigų, tai būsto ir neturėsi niekada“, – sako architektas Algimantas Varpučanskis, kolektyvinio būsto vystymo perspektyvas nagrinėjantis savo darbe „Nauji centriškumai posocialistiniame Vilniuje“, apgintame Nyderlandų Delf technologijos universitete. Kartu su kolega Simu Kazlausku architektas siūlo Vilniaus savivaldybei perimti gerąją Vokietijos, Nyderlandų ir kitų Vakarų šalių praktiką, į būsto vystymą įtraukiant tuos, kurie tame būste ruošiasi gyventi, taip gaivinant miegamuosius rajonus, kuriant ten darbo vietas ir mažinant transporto spūstis.

Kodėl didelė dalis žmonių Lietuvoje, remiantis tarptautiniais tyrimais, nesijaučia galintys laisvai daryti pasirinkimus savo gyvenime? „Tai gali būti susiję ir su žemomis pajamomis, socialine padėtimi, mobilumo trūkumu, bet gali būti ir kultūriniai dalykai – galbūt ne visada jaučiamės laisvi nuo vertinimų. Vis dar paplitę, kad jeigu žmogus nori pasirinkti kitokį gyvenimo būdą ar saviraišką, jam reikės atmušti labai daug kritikos“, sako Žmogaus teisių stebėjimo instituto Advokacijos vadovė Mėta Adutavičiūtė. Teisė susirinkti ir protestuoti Lietuvoje užtikrinta įstatymais, tačiau prie restorano „Casa Della Pasta“ dėl neišmokėto atlyginimo ir trukdymo burtis į profsąjungą protestavę kauniečiai nubausti 370 eurų bauda be teisės apskųsti sprendimą. Tai ne pirmas teismo procesas Kaune, kurio metu piliečiai turi gintis nuo kaltinimų ir įrodinėti savo teisę reikšti nuomonę protestais. M. Adutavičiūtės teigimu, Susirinkimų įstatymas ir buvo tobulinamas būtent tam, kad tokių atvejų nepasitaikytų, ir žmonėms nereikėtų prašyti leidimų protestuoti: „Tvarka iš vadinamosios leidiminės į pareikštinę pakeista 2014 m. ir įtvirtinta Susirinkimų įstatyme, kuris yra labai liberalus. (...) Gal čia matome platesnę institucijų požiūrio problemą, matome dar daug autokratinio mentaliteto institucijose ir struktūrose, kurios turėtų užtikrinti visuomenės saugumą“.

Viešasis transportas viešiau.

Kaune šią savaitę tęsėsi protestai prieš medžių kirtimą. Per keletą pastarųjų mėnesių Kauno gatvėse nukirsta daugiau nei pusė tūkstančio medžių, daugiausiai – Vytauto prospekte ir A. Smetonos alėjoje. Savivaldybė teigia atsodinsianti medžių daugiau, nei iškirto. „Pasekmes patirs ne tik tas valdininkas, kuris pasirašė kirtimus, bet ir mes visi, ir mūsų vaikai“, – sako viena protesto organizatorių Giedrė Aleksandravičiūtė iš aplinkosaugos bendrijos „Atgaja“. Austrų režisieriaus Nikolauso Geyrhalterio kino juosta „Homo Sapiens“ (2016) fiksuoja priešingą procesą – kaip poapokaliptiniame pasaulyje, kuriame nebeliko žmonių, miestus užima medžiai. Laida apie medžius kaip miesto kultūros ir istorijos ženklus.

Vidurio Europos universiteto istorijos doktorantas Tadas Janušauskas, vienas iš 2015 m. kritinio veiksmo prieš aukštojo mokslo suprekinimą organizatorių, dabartinę aukštojo mokslo pertvarką stebi iš Graikijos salų. „Viena iš priežasčių , kodėl universitetų dėstytojai ir profesūra nesukyla, yra tai, kad universitetas yra Bažnyčia“, – sako T. Janušauskas.

„Pilietinė visuomenė mums yra pagrindinis dalykas, o be lygybės ji negalima. Mums svarbiausia – teisė į kultūrą. Kultūra yra tai, kuo gyvename kasdien. Muziejai tik surenka ir išneša į šviesą tai, kas sukuriama šiame sluoksnyje, tamsoje. Geriausi dalykai sukuriami tamsoje. Mums rūpi ne pavienis įvykis, o bendruomenė “, – sako Vita Gelūnienė ir Ed Carroll, menininkai, kuriantys ir gyvenantys Žemuosiuose Šančiuose, Kaune. Kartu su vietos bendruomene menininkai atvėrė viešąją erdvę, kuri pastaraisiais dešimtmečiais buvo virtusi dykviete ir šiukšlynu. Kopūstų lauko pavadinimą teritorija gavo dėl senųjų kareivinių miestelyje esančių XIX a. arkinių sandėlių, skirtų raugintų kopūstų saugojimui. Treji metai darbo duoda rezultatą – pagerėjo žmonių santykiai, atsirado bendruomenės susirinkimų vieta, padedant gamtininkams ištyrinėti Kopūstų lauke augantys augalai, kartu su architektais ir bendruomene parengtos Kopūstų lauko architektūrinės vizijos. „Kas yra Šančiai? Tai apie 20 tūkstančių žmonių, kurie nusprendė gyventi kartu. Gyventi ne atskirti sienų ar tvorų, bet kartu“, – sako Ed Carroll, ir pasakoja apie naują sumanymą – autobusą, žadinantį vaizduotę.

„Kiekvienas ekonominis teiginys kartu yra ir moralinis teiginys, o kiekvienas ekonomikos žaidėjas – moralinis veikėjas“, – sako dr. Jorg Wiegratz, Lydso universiteto (JK) Politinės ekonomijos ir globalaus vystymosi ekspertas. Mokslininko teigimu, kaip kolonijų laikais galią turintys žmonės rasdavo moralinių pateisinimų vergovei, taip šiandien mes randame pateisinimų mažiems atlyginimams, blogoms darbo sąlygoms, sukčiavimui bei korupcijai. Vienas iš J.Wiegratz tikslų – apčiuopti, kaip atsiranda moraliniai argumentai, grindžiantys vienų žmonių blogą elgesį su kitais neoliberaliose ekonomikose. „Pavyzdžiui, kalbinome mokesčių konsultantus JK, kodėl jie taip agresyviai patarinėja savo klientams, kaip išvengti mokesčių, kartais legaliai. Jie sako, kad taip daro, nes mano, kad žmonės turi pasilaikyti pinigus sau, kad valstybė yra priešas. Nereikia manyti, kad korupcija ir sukčiavimai pavojingi tik valstybiniame sektoriuje. Jie yra persmelkę ištisas privataus verslo šakas“.

Vilniuje Savęs pažinimo ir saviraiškos studijoje kūrybinius užsiėmimus vedanti ir paskaitas skaitanti Asta Ivaškevičiūtė į darbą miesto centre atvyksta iš sodybos, kur gyvena su būriu draugų. Kaimynas ragina Astą tuos draugus valgyti kuo greičiau, nes tuoj jie nebebus tokie skanūs. Kaip nemėgiamas darbas gali paskatinti sprendimus, vedančius į darnesnį santykį su savimi ir pasauliu?

Kurdų kilmės Enginas Četinkaja (Engin Çetinkaya) studijuoti pagal mainų programą į Lietuvą atvyko iš Turkijos. Bendrabutyje jau spėjo pagarsėti kaip puikus virtuvės šefas, o laisvą laiką leidžia savanoriaudamas Rukloje ir Pabradėje, veda ten meno užsiėmimus vaikams. Sako nemėgstantis žodžių „pagalba“ ir „pabėgėliai“. Galvoja apie pasaulį, kuriame žmonės svarbiau nei sienos. Laida apie Europą kaip džiazą, atvirą tapatybę ir paprasto žmogaus galimybes keisti pasaulį.

Pagrindinis Japonijos visuomenės principas Wa yra sunkiai išverčiamas į kitas kalbas. Kaip jis padeda kurti lygią visuomenę?

Kodėl žemės ūkiui gaunant didelę ES paramą kaime skurdas ir atskirtis nemažėja? Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Kaimo plėtros skyriaus vadovė dr. Rita Vilkė sako, jog kaime yra neišnaudoti intelektualiniai ir socialinės plėtros ištekliai. Naujausias tyrimas atskleidžia Lietuvos ūkininkų požiūrį į socialinę atsakomybę.

Net didingiausiuose rūmuose visada yra vieta, kur karaliai pėsti vaikšto.Tiksliau, beveik visada. Archeologiniai tyrimai rodo, jog tualetų kultūra Lietuvoje prasideda tik nuo Valdovų rūmų.„Dėl to turbūt ir ateiname į Valdovų rūmus. Juose galime pamatyti kitokios, [naujos] kultūros pradžią. Nes Žemutinėje pilyje irgi turime gausų XIV-XV a. medinį užstatymą, turim tų pastatėlių, bet išskirti bent vieno iš jų kaip tualeto negalime", – sako Nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmų vyresnysis muziejininkas-archeologas Egidijus Ožalas.Nors išradimai ir technologijos keliavo lėčiau, nei dabar, mokslininkų teigimu, XVI a. Lietuvos aukštuomenė ir miestiečiai gyveno panašiai, kaip kiti to meto europiečiai.Ką Renesanso higienos normos sako apie to meto visuomenę ir jos idėjas?Nuotraukoje – XVI a. pabaigoje - XVII a. pradžioje naudotas naktinis puodas iš Valdovų rūmų kolekcijos. Vytauto Abramausko fotografija.

Darnus judumas – naujas žodžių darinys, vartojamas ES miestų planuotojų ir aktyvistų. Tinkamai parengti ir įgyvendinti Darnaus judumo planai užtikrintų, kad žmonės miestuose nedustų nuo išmetamųjų dujų ir galėtų pasiekti darbą, namus, mokyklas ir kitus reikalingus objektus patogiausiu, greičiausiu ir mažiausiai visiems kainuojančiu būdu. Kaip naujas žodis gali pakeisti automobilius mylinčios visuomenės mąstymą?

Psichoterapeutas Armand Volkas (JAV) devintajame dešimtmetyje į bendrą terapijos grupę sukvietė Holokaustą išgyvenusiųjų ir nacių bei jų rėmėjų palikuonis. Ir pirmuosius, ir antruosius supo tylos zona – daugelio šeimose apie praeitį buvo nekalbama, daugelis jautė slegiantį istorinį palikimą, virtusį asmeninės istorijomis dalimi. Šiandien psichoterapeutas, dramos terapeutas ir teatro direktorius dirba su iš kartos į kartą perduodamomis traumomis visame pasaulyje – su japonais ir kinais, su Kosovo serbais ir albanais, su turkais ir armėnais, su izraeliečiais ir palestiniečiais, su skirtingų grupių, dalyvavusių Libano pilietiniame kare, žmonėmis. „Naudoju teatrą ir dramą kaip tarpkultūrinio konflikto transformacijos įrankius, - sako A. Volkas. – Čia susipina daug traumų: istorinė trauma, susijusi su praeities įvykiais, kolektyvinė trauma, kai kas nors yra įvykę grupei žmonių ir paliesti visi, paveldima trauma, kai, tarkime, alkoholizmas pasireiškia keliose kartose“. Vasarą kartų traumos terapijos metodą išvystęs psichoterapeutas ketina pirmą kartą aplankyti Lietuvą, iš kurios kilęs jo tėvas.

Kaip tapti XXI a. mokytoju?

Sužinojote, kad skvere iškirs medžius, ir Jus apėmė neviltis? Vis atsitrenkiate į šaligatvius užgriozdinusius automobilius, keikiatės, bet nežinote, ką daryti? Lietuvos dviratininkų bendrijos pirmininkas Eduardas Kriščiūnas turi patarimą, kaip ginti viešąjį interesą: „Galbūt yra ir efektyvesnių būdų, bet vienas tokių yra sukelti ribinę situaciją, tai yra, pačiam neperžengti įstatymo leistinos ribos, bet sukelti tokią situaciją, kad kažkam jau atrodytų, kad peržengei. Tada kyla diskusija ir galima bandyti šnekėtis, kur iš tikrųjų yra riba ir ar ji tikrai tinkamoje vietoje“. Dar vienas aktyvaus vilniečio patarimas – apsišarvuoti kantrybe ir stengtis neperdegti, tikintis, kad protestuojant ir aktyviai veikiant rezultatas bus greitas.

„Mūsų per mažai, kad vieni kitus diskriminuotume“, – pasirašydamas Partnerystės įstatymą 2014 m. sakė Estijos Prezidentas Toomas Hendrik Ilves. Estijos Seime priimtas įstatymas įsigaliojo 2016 m. Pagal šį įstatymą registruoti partnerystę gali tiek skirtingų lyčių, tiek vienos lyties partneriai. Europos sąjungoje liko šešios valstybės, kuriose šeimos santykiai, kurie nėra santuoka, nėra teisiškai apginti – Rumunija, Bulgarija, Slovakija, Lenkija, Latvija ir Lietuva. Vyro ir moters partnerystę įteisinantį įstatymą Lietuvos Seime 2016 m. blokavo konservatoriai. Šioje Seimo kadencijoje Partnerystės įstatymą ruošiasi iš naujo teikti liberalai. Viešosiose diskusijose apie šeimą ir jos teisinę apsaugą dažnai girdima sąvoka „krikščioniškos vertybės“. Partnerystės įstatymui ir partnerystės kaip šeimos santykių formos įteisinimui prieštaraujančių politikų teigimu, krikščioniškos vertybės su tokiu įstatymu nedera. Tačiau katalikiškoje Maltoje katalikai remia LGBT* žmonių teises ne nepaisant krikščioniškųjų vertybių, o būtent dėl jų. Civilinė tos pačios lyties asmenų partnerystė Maltoje įteisinta nuo 2014 m.

II Pasaulinio karo temą mokyklų vadovėliuose analizavę istorikai iš Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos, Italijos, Čekijos ir Rusijos leidžia giliau pažvelgti į kolektyvinę atmintį ir jos perteikimo naujoms kartoms mechanizmus. Viena parodos iniciatorių ir organizatorių Kristina Smolijaninovaitė iš Europos Sąjungos-Rusijos pilietinės visuomenės forumo sako, jog net tokia regis klausimų nekelianti tema kaip Holokaustas nušviečiama skirtingai – Rusijoje vis dar kalbama ne apie žydų, o apie „tarybinių piliečių“ žudynes, Vokietijoje tai centrinė tema, kuriai istorijos vadovėliuose skiriama daug dėmesio, Lietuvoje smulkiai nedetalizuojamas vietinės valdžios ir vietos žmonių dalyvavimas, o Čekijoje Holokaustas pristatomas kaip buvęs „ten, Rytų Europoje“, bet ne Čekijoje. Net karo pradžia ir pabaiga skirtinguose vadovėliuose gali būti nurodoma skirtingai. Istoriko iš Rusijoje veikiančios nevyriausybinės istorinės atminties organizacijos „Tarptautinis Memorialas“ Nikitos Lomakino teigimu, Rusijoje paroda sukėlė didelį susidomėjimą – atidarymą nepalankiai nušvietęs valstybinis televizijos kanalas padarė reklamą. „Po reportažo skambino pasipiktinę mokytojai, važiavo parodos pažiūrėti su moksleiviais net iš Pamaskvės, porą valandų traukiniu. Žmonės jau yra įgavę imunitetą propagandai“.

Gerų paminklų pavyzdžių Lietuvoje pasitaiko, bet dar nėra gerosios praktikos, kokiu keliu dera priimti sprendimą dėl viešosios erdvės sutvarkymo, – mano kaunietis skulptorius Lukas Šiupšinskas. Kūrybai menininką gali įkvėpti ir betonas. Romantinį kūrėjo, kaip besikankinančio prie molberto, įvaizdį L. Šiupšinskas siūlo atidėti į šalį: „Kūrybininkas turi būti gerai pavalgęs, gerai pailsėjęs, gerai išsimiegojęs, jam kūryba prasideda jei ne nuo 8 iki 17, tai bent jau panašiu laiku. Tai kaip raumuo – jeigu jį lavini, įkvėpimo tau niekada netruks".

Praeitos Vyriausybės planus skubos tvarka atnaujinti Vilniaus koncertų ir sporto rūmus ir dar iki Valstybės šimtmečio minėjimo paversti juos Konferencijų centru lėtina galima korupcija. Nepritariantys rekonstrukcijos planams tikisi, jog sumažėjus skubai bus daugiau skaidrumo ir diskusijų dėl bendros Senųjų Vilniaus žydų kapinių, kuriose stovi Sporto rūmai, vizijos. Tarptautinę peticiją, kurioje prašoma atkurti ankstesnių režimų niokotas kapines ir atsisakyti minties jų viduryje kurti renginių centrą, jau pasirašė daugiau nei 38 tūkst. žmonių.

Profesoriaus Broniaus Sipavičiaus, gydytojo, knygnešio, visuomenės veikėjo, tarpukario Lietuvos sveikatos ministro tremtyje iš beržo tošies sukurta knyga dukrai tapo vienu svarbiausių Vilniaus knygų mugės metu vykusios parodos „Šerdis“ eksponatų. Taip mintys praauga istoriją ir ją kuria. Apie žmogaus, knygos ir medžio ryšius kalbamės su „Knygų šalies“ ir kūrybinės studijos „Tu gali sukurti knygą“ įkvėpėja dailininke Sigute Chlebinskaite, literatūros tyrinėtoja Akvile Rėklaityte ir prof. Br. Sipavičiaus anūke Violeta Pikeliene.

Nusirašinėjantys moksleiviai linkę manyti, kad „nusirašinėja visi“. Skaidrumo organizacijos TILS surengto eksperimento metu dalis moksleivių suėmė save į rankas. Labiausiai pasirašyti sąžiningumo pasižadėjimai paveikė tuos, kurie nusirašinėja tik kartais: ketvirtadalis jų liovėsi nusirašinėti atsiskaitymų metu.