72 atspalviai. „Garsiausiomis Lietuvos liesbietėmis“ kadaise tapusios G. Grinevičiūtė ir A. Lisičkinaitė

Vasaros pabaigoje jos pusvalandį bučiavosi prie Seimo rūmų, norėdamos atkreipti dėmesį į Lietuvoje neužtikrinamas LGBT+ bendruomenės teises. Deklaruoti savo pilietinę poziciją progų ir būdų atrasti joms nesunku, pavyzdžiui, tą padarė prieš kelis mėnesius iš Kultūros ministro Simono Kairio atsiimdamos premiją už atvirą ir rišlų dialogą tarp scenos menų ir socialinės veiklos. Tuomet aiškią žinutę skleidė merginų apranga – per dvejus švarkus išsitęses užrašas „Love has no gender“ („Meilė be lyties“). Kokius asmeninius ir visuomenės skaudulius savo kūryboje, meninėse akcijose perteikia šokėjų ir choreografių Gretos Grinevičiūtės ir Agnietės Lisičkinaitės duetas? Kodėl dėl menininės ir visuomeninės veiklos turi aiškintis ne tik pačios, bet ir jų artimieji? Nepaisant to, kad laiko save mažais sraigteliais dideliame mechanizme, kokių socialinių pokyčių jos tikisi iš savo veiksmų?Ved. Artūras Tereškinas ir Indrė Kaminckaitė