Draugystė veža. Kruvinų sausio įvykių metu gimdžiusi moteris, kaip ir visos mamos, šiandien galvoja, o kas jeigu?

Jau daugiau nei savaitė gyvename kitaip. Karas. Žodis, kurį sudaro tik penkios raidės. Žodis, kuris nepalieka abejingų. Visi išgyvename įvairiausius jausmus, pradedant baime ir nerimu, baigiant nežinojimu, ką ir kaip kai kuriose situacijose pasakyti vaikams. Specialistai kartoja – nelik vienas su savo mintimis, jausmais, gyvenk įprastą gyvenimą. Laidoje pokalbis su dviem mamomis, sutikusiomis pasidalinti savo patirtimis, išgyvenimais ir pasidalinti patarimais, kuriais vadovaujasi jos pačios.Gitana Vaitulevičiūtė Pinkevičienė. 1991 m. sausį Gitanai buvo vos 19 metų. Moteris laukėsi savo pirmagimės. Ir „nors nuo kruvinųjų įvykių jau praėjo daugiau nei trisdešimt metų, tos nerimo, baimės ir siaubo kupinos nakties pamiršti neįmanoma“, - sako Gitana. Būtent tada, prasidėjus priešlaikiniam gimdymui, pasaulį išvydo jos dukra Kotryna. Dėl labai mažos tikimybės išgyventi, Kotrynos pirmąsias dešimt dienų net neregistravo naujagimių registre.Kita pašnekovė - ukmergiškė Jurgita Vasiliauskienė, auginanti daugelio labai mylimą Izidorių, kuris turi cerebrinį paralyžių, kuris buvo vienas iš iniciatyvos „Draugystė veža“ laimėtojų tais metais, kai Eurovizija vyko Kijeve. Izidorius, drauge su kitais, keliavo į Ukrainą, lankėsi tose vietose, kur šiandien vyksta siaubingi dalykai. Jurgita yra profesionali psichologė, tačiau laidoje atvirai prisipažįsta: „pirmiausia aš esu mama, moteris, draugė“.Atviras, mamiškas, jautrus pokalbis apie tai, kaip jaučiamės, ką veikiame ir ką galime padaryti, kad visiems būtų ramiau.Ved. Žydrė Gedrimaitė