Draugystė veža. Vienos mamos viena istorija: onkologija skamba taip, kad nebegali kvėpuoti

„Trys mėnesiai intensyvaus gyvenimo universiteto. Nedrįsčiau spėti, kokį mokslo laipsnį po jų galėčiau prirašyti prie savojo vardo, nes gyvenimo mokslo pakopų skaičius, man regis, yra begalinis. Vakar namo parsivežiau didžiausią šio mokslo įvertinimą – sveiką ir besišypsantį vaiką“, – taip kovo pradžioje savo „Facebook“ paskyroje rašė dviejų dukrų mama Jurgita Juozaitytė-Markevičienė.Laidoje, skirtoje Motinos dienai, ji atvirai dalijasi savo išgyvenimus, kai su trylikamete dukra, dėl visai, pasak Jurgitos, nereikšmingos traumos atvyko į gydymo įstaigos priėmimo skyrių ir išgirdo medikų įtarimus apie galimą onkologinę ligą. Po to sekė ilgos nežinios valandos, gydymas. „Onkologija skamba taip, kad nebegali kvėpuoti“, – sako Santaros klinikose Komunikacijos tarnybos vadove dirbanti Jurgita. Ji kiekvieną dieną sukasi tarp medikų, puikiai žino gydymo įstaigos darbą iš vidaus ir kiekvieną dieną susiduria su daugybės žmonių – tiek medikų, tiek pacientų išgyvenimais, kas, ko gero, asmeniškai susidūrus su dukters liga, ne tik kad nepagelbėjo, tačiau dar ir apsunkino situaciją.Ved. Žydrė Gedrimaitė