Eglės Žalčių karalienės pamokos. #2

Eglės užsispyrimas, įsikibimas į žemę, nebylus stovėjimas, liudijant įvykusią tragediją, galbūt žymi mūsų, kaip tautos, neužbaigtą darbą. Eglė nepasidavė, nesutiko grįžti pas žudikus brolius ir dėtis, kad gali gyventi toliau, lyg nieko nebūtų įvykę, tačiau tai - dar ne pabaiga. Nepasiduoti labai svarbu, tačiau taip pat svarbu vėl tapti gyvai. Svarbu gyviems tapti jos vaikams . Nors jų mama Eglė - tvirtas medis, turintis stiprų stuburą, jų tėvas – žaltys. Jie - žemės ir vandens vaikai, tačiau gyvendami kaip medžiai ryšio su savo tėvu jausti negali. Tėvas nužudytas ne tik jūroje, kol kas jis negyvena ir juose. Galbūt, pasakodami šią pasaką vis naujoms vaikų kartoms ir mergaites pavadindami Eglėmis, mes vieni kitiems perduodame žinią: „Nepamirškite, mes išgyvenome, tačiau likome mediniai. Dėl patirtos tragedijos netekome ryšio su žalčiu, kuris įkūnija lankstumą, ir visa vandens karalyste, simbolizuojančia takumą ir jausmus. Gal ši pasaka primena, kad mums metas atkurti šiuos ryšius? Giedrė Žalytė “Prieraišumo paradoksai"“ psl. 48-49Pirma dalis čia (tik audio): This Substack is reader-supported. To receive new posts and support my work, consider becoming a free or paid subscriber. This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe