Gaubo „Lietuvaitė“ vis dar provokuoja: negalime lengvai priimti netobulos moters nuogumo?

Ar galimas tikslus, neklaidinantis žemėlapis? Šį klausimą komentare kelia filosofas Aldis Gedutis. „Už kiekvieno žemėlapio yra kažkas, kas niekaip negali išvengti nei vertybinių, nei ekonomiškai ar politiškai motyvuotų sprendimų“, – svarsto filosofas.„Jeigu nebūtų žemaitiško užsispyrimo, turbūt nekiltų ir impulsas mokytis skirtingose dailės mokyklose bei tęsti meninę veiklą“, – sako tapytoja Eimantė Šimkutė. Iš Šilalės kilusi menininkė savo darbus gimtajame krašte eksponuoja dviejose parodose.„Nesitikėjau, kad dėl vienos skulptūros Lietuvoje taip karštai pradėsime aiškintis, kaip apskritai turi atrodyti lietuvaitė“, – sako skulptorius Martynas Gaubas. Jo „Lietuvaitė“, praėjusią savaitę eksponuota Kaišiadoryse, vėl sukėlė aštrias diskusijas apie moters kūną, meninę provokaciją ir tai, kas apskritai priimtina viešojoje erdvėje. Prieš šešerius metus „Lietuvaitė“ panašias reakcijas kėlė Vilniuje ir Palangoje. Kas pasikeitė per tuos šešerius metus? Kodėl tas pats kūrinys vis dar taip stipriai veikia – ir ką mūsų reakcijos į jį pasako ne tik apie meną, bet ir apie mus pačius?Tęsiame pasakojimų ciklą apie Lietuvos sakralinį paveldą. Lankantis Kelmės rajone vietos gidai rekomenduoja užsukti ir į Kražius. Ten esanti bažnyčia – viena reikšmingiausių šventovių Lietuvoje. Ji mena garsiąsias Kražių skerdynes ir vietos gyventojų kovą už lietuvybę. Čia saugomi ir didžiausi Žemaitijos vargonai.Trys iš keturių Lietuvos gyventojų per pastaruosius metus lankėsi muziejuje, tačiau daugiau nei pusė lankytojų sako bent kartais pasigendantys aiškesnio ar išsamesnio pasakojimo apie eksponatus. Šį poreikį muziejai vis dažniau bando atliepti pasitelkdami dirbtinį intelektą – juo kuriami ir įgarsinami audiogidai, siūloma daugiau kalbų, turinys pritaikomas skirtingoms lankytojų grupėms. Tačiau ar mažesnė kaina ir greitesnis procesas nekeičia paties muziejaus pasakojimo kokybės?Ved. Justė Krikščiūnė