Gyvenimas mirštant ar eutanazija?

M. Marcinkevičiaus ligoninės palata buvo Onutės paskutiniai žemiškieji namai, kuriems jaukumo suteikė paliatyvios pagalbos skyriaus darbuotojai ir artimieji. „Svarbu nepamesti meilės“, - prieš mirtį kalbėjo Onutė. Ar visuomet meilė gyvenimui gali laimėti prieš nepakeliamą fizinį ir dvasinį skausmą? Ar įmanoma šlovinti gyvybę, kai iš kūno telikę vienos žaizdos, kai žmogus guli kelis metus komoje. O gal tokiais atvejais prasmingiau būtų galvoti apie pagalbą tokiam ligoniui ir, žinoma, jo artimiesiems, kuriems neabejotinai sunku pakelti kito kančią ir, regis, stebėti tokį beprasmį gyvenimą, pagalbą ne savanoriais, ateinančiais nuplauti, paskaityti, pavalgydinti, bet pagalba greičiau numirti. Ar teko iš nepagydomų ligonių išgirsti: daktare, daugiau nebegaliu kentėti, pavargau gyventi, padėkite numirti? Apie gyvenimą paskutiniuose namuose - Onutės liudijimas, o apie eutanaziją mintimis dalijasi M. Marcinkevičiaus Paliatyvios pagalbos skyriaus vedėjas gydytojas Audrys Skliutas ir psichologė Regina Morkūnienė.Redaktorė Jūratė Kuodytė