Homo cultus. Istoriko teritorija. Ar agresija prieš Ukrainą gali būti paskutiniu imperiniu Rusijos karu?

Kur prasideda ir baigiasi Rusija? Pastarąjį klausimą užduoda mokslininkai, siekiantys suvokti, kaip formuojasi Maskvos užsienio politika ir kodėl ji yra būtent tokia, kokia yra. Ar 2022 m. vasario 24 ir rugsėjo 30 d. riboženkliai leidžia mums aiškiau suprasti, ką Kremliuje susitelkę žmonės laiko jų esą kuriamos Rusijos imperijos ribomis?Kokiu būdu Lietuvai pavyko tapti dviejų prestižinių geopolitinių „klubų“ – ES ir ypač NATO – nare? Kodėl Rusija nesugebėjo sutrukdyti šiems procesams? O gal – neturėjo galimybių? Arba Lietuva tiesiog praslydo tarp aštrių rifų, nes itin palankiai susiklostė konjunktūros?Kaip per trisdešimt du Nepriklausomybės metus Lietuvos politinis elitas bandė spręsti iš esmės blogų santykių su Rusija problemą? Kokios strategijos buvo kuriamos? Kokių kompetencijų iš Lietuvos užsienio politikos strategų reikalauja nauja realybė, susiklosčiusi Rusijai pradėjus antrąjį karo etapą Ukrainoje?Kiek yra teisingas apibendrinimas, jog keletą pastarųjų metų Vladimiras Putinas, patekęs į užsienio politikos akligatvį, siekdavo savo problemas išspręsti didindamas statymus ir kurdamas naujas aštrias krizes? Kokį vaidmenį šių statymų didinimo „metodikoje“ iki šiol atlikdavo baimės resurso naudojimas? Koks yra Lietuvos atsparumas šios agresyvios politikos akivaizdoje?Ar tiesa, jog iki 2022 m. rugsėjo 30 d. Rusijos Federacija turėjo manevravimo ir netgi atsitraukimo galimybę, o dabar tiek Maskva, tiek Kijevas (tiek Vakarai) įžengia į nežinomybės, improvizacijų ir ypatingos rizikos zoną?Ar yra galimybių, kad Rusijos prieš Ukrainą taps paskutiniu imperiniu karu? Kokioms aplinkybėms susiklosčius šis mūsų noras galėtų tapti realybe? Kuo prie tokio įvykių scenarijaus susiklostymo galėtų prisidėti Lietuva?Pokalbis su dviem politologais, dirbančiais Vilniaus uiversiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute – prof. Dovile Jakniūnaite ir prof. Gediminu Vitkumi.Ved. Aurimas Švedas