Homo cultus. Istoriko teritorija. Ar įmanoma egzistencinė revoliucija istorijai pasibaigus?

Istorijos teoretikas Jörnas Rüsenas yra suformulavęs tezę, jog po 1989-ųjų mes turėjome galimybę stebėti utopinio mąstymo (tokia forma, kokia šis mąstymas darė įtaką Vakarų istorijai nuo Thomo More’o knygos „Utopija“ publikavimo) pabaigą. Tiesa, minėtas mokslininkas daro prielaidą, kad XXI a. žmogus gyvena naujos utopinės mąstysenos radimosi sąlygomis, o ji esą neišvengiamai paveiks ir mūsų istorinę (auto)refleksiją. Ar mes tikrai pajėgūs kurti naujas utopijas? O gal patiriame ne tik klimato, ekonomikos, kultūros, bet ir vaizduotės krizę, nes nebesugebame sugalvoti įkvepiančių galimos ateities scenarijų? O tai, savo ruožtu, leidžia lyg virusui plisti distopiniams vaizdiniams.Mąstydamas apie šį košmarą kitas istorijos teoretikas Haydenas White’as teigia, jog galimu pabėgimo iš šiandienos distopijos būdų yra pasitraukimas į meno teritoriją. Ar mus tikrai gali išgelbėti muzika, teatras arba kinas? O gal tai dar viena naivi iliuzija?Šiandien daugeliui iš mūsų suabejojus visaapimančių vaizdinių, sistemų, totalinių pasakojimų galimybėmis, taip pat - pasaulį galinčių radikaliai ir iš esmės perkeisti revoliucijų idėja, belieka klausti – galbūt atsakymas yra pavienio žmogaus kūrybiško gyvenimo arba maištavimo galimybė?Pokalbis su filosofais dr. Kasparu Pociumi ir dr. Algirdu Fediajevu.Ved. Aurimas Švedas