Homo cultus. Istoriko teritorija. Čiulbanti siela kaip dingusio pasaulio artefaktas

Pokalbio epicentre – medijų menininko Deimanto Narkevičiaus filmas „Čiulbanti siela“, ką tik pristatytas Lietuvos visuomenei.Filmo veiksmas vyksta XIX a. pabaigoje. Tai – lūžio taškas, kai keičiasi pasaulis. „Tai kadu gi tas svieto galas, ar grait?“ – nuskamba klausimas iš vieno filmo herojaus lūpų. Šis klausimas adresuotas ir mums, gyvenantiems XXI-ąjame amžiuje ir besijaučiantiems taip lyg žemė slystų mums iš po kojų. Apie kokią pasaulio pabaigą pasakoja mums filmo herojai? Ar jie suprastų mus apnikusias pasaulio pabaigos baimes? Ką mes galime (jeigu galime) vieni kitiems pasakyti?Kino leidybos kompanija „Taip toliau“ pristatydama filmą „Čiulbanti siela“ suformuluoja klausimą: „O kas, jei tas glaudus žmogaus ir gamtos ryšys nebūtų nusilpęs? Galbūt dabar gyventume daug darnesniame pasaulyje?“ Pastarąjį klausimą Antropoceno akivaizdoje svarsto daugybė istorikų, filosofų, antropologų, biologų tuo pačiu bandydami suvokti, kada ir kokie mūsų sprendimai nulėmė mūsų civilizacijos kelią ir tuo pačiu pažeidė ekosistemą, kurioje gyvename.Mes, deja, negalime grįžti atgal, tačiau galime mąstyti apie vis dar įmanomas alternatyvas. Ar filmas „Čiulbanti siela“ kalba apie utopijos poreikį XXI amžiaus žmogui?„Vienas iš filmo tikslų ir buvo padėti žiūrovams pasinerti į kitą realybę“, - sako D. Narkevičius. Kokias galimybes režisieriui ir visai kūrybinei komandai atvėrė 3D technologijos ir kur šios technologijos apribojo jų manevro laisvę?Filmą „Čiulbanti siela“ galima pamatyti per Rytų Europos kaip paslaptingo paribio, kuriame dedasi keisti dalykai, prizmę. Ar tokio įspūdžio filmo kūrėjai ir siekė?Pokalbis medijų menininku, kino filmo „Čiulbanti siela“ režisieriumi Deimantu Narkevičiumi.Ved. Aurimas Švedas