Homo cultus. Istoriko teritorija. Emocijų sūpuoklėse: baimė, karo euforija, pyktis ir empatija

Pokalbio atskaitos tašku yra karštosios, prieš mūsų akis besiskleidžiančios, istorijos keliamos stiprios emocijos bei jų įtaka mūsų gebėjimui mąstyti, suprasti pasaulį, priimti sprendimus, būti empatiškiems Kito patiriamam skausmui.Rusijos karas prieš Ukrainą Europos demokratijoms yra iššūkis ne tik tradicine prasme (saugumas, ekonomika, pabėgėliai, etc.), bet ir visiškai nauju aspektu. Tai yra pirmas gyvai transliuojamas karas – ilgos trukmės traumuojantis istorinis įvykis – Europos demokratinėms visuomenėms. Kokių naujų kompetencijų iš politikų, žiniasklaidos, karybos ekspertų, politikos apžvalgininkų ir viešųjų intelektualų reikalauja ši nauja – buvimo karštosios istorijos akivaizdoje - situacija?Ar dramatiškos istorijos vyksmą stebintiems žmonėms įmanoma „nevaidinti ekspertų“, kai dalis informacijos lengvai pasiekiama ranka, įsiaudrinus norisi daryti skambius apibendrinimus, o viešoji nuomonė vertina konkrečių įžvalgų teisingumą suskaičiuodama emocijos „patinka“ arba „nepatinka“ raiškos atvejus? Kaip ribinėse situacijose atsidūrusiam (arba šių situacijų transliacijas stebinčiam) žmogui pavyksta atsispirti norui paaiškinti sudėtingus dalykus tuo pačiu juos supaprastinant?Pastaruoju metu karo akivaizdoje visuomenė dažnai jaučia baimę. Ką ši emocija su mumis daro?Kodėl kai kurie sugriovimų ir žūčių vaizdai ką tik baimės ataką patyrusiai visuomenei kartais sukelia ekstazę? Kas tokiomis ekstazės akimirkomis su mumis vyksta?Kokio veiksmo nupirkus droną Bayraktar neatlikome kaip visuomenė ir kodėl tai nėra gerai?Ar išvarginti emocijų sūpuoklių mes dar turime jėgų įsivaizduoti, kaip gyvensime po karo?Pokalbis su politologu, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentu Deividu Šlekiu ir teisininke, visuomenės aktyviste Emilija Švobaitė.Ved. Aurimas Švedas