Homo cultus. Istoriko teritorija. Ką gali vienas žmogus ir visuomenė radikalių išbandymų akivaizdoje?

Vienas įdomiausių ir dramatiškiausių epizodų Rusijos – Lietuvos santykių istorijoje yra Nepriklausomybės atgavimo laikmetis. Jame itin svarbų vaidmenį atliko vienas asmuo – Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininkas Vytautas Landsbergis. Kaip suveikė „Landsbergio faktorius“ Rusijos ir Lietuvos istorijos „svarstyklių“ akivaizdoje? Ilgą laiką V. Landsbergio oponentams atrodė, kad šio asmens deklaruotos vertybinės politikos (paremtos tiesos ir teisingumo kategorijomis) vektorius mūsų valstybei „kainuoja per brangiai“ ir esą sukelia daug keblumų. O kaip apsisprendimas savo veiksmus grįsti tiesa ir teisingumu atrodo Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ir Europą akivaizdoje?Rusijos politikai, intelektualai, kultūros ir meno pasaulio atstovai mėgsta samprotauti apie esą „mįslingą rusišką sielą“, „ypatingą Rusijos civilizacinį kelią“ ir, savaime aišku, „apie rusiškos sielos supratimo neįmanomybę“. O gal viskas yra kiek paprasčiau, gal tai tiesiog dūmų uždanga, skirta pridengti Rusijos civilizacinės raidos ypatumus? Kiek prasmingos diskusijos apie Lietuvos dangaus užvėrimą rusiškajai kultūrai? Kodėl jaudindamiesi dėl Fiodoro Dostojevskio tekstų likimo mes dažniausiai neatkreipiam dėmesio į tai, jog vis dar gyvename veikiami rusiškosios informacinės erdvės, kuri mus dosniai aprūpina baimės jausmu, paralyžiuojančiu valią veikti?Kokia mąstymo klišė mums vis dar trukdo suprasti Rusijos karo eigą ir tikėtiną jo baigtį? Kodėl Lietuvos visuomenei nereikėtų pernelyg susitelkti į žaidimą, kuriame auksinė žuvelė išpildo visus norus?Pokalbis su istoriku, mitologu, filosofu, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto profesoriumi Vytautu Ališausku.Ved. Aurimas Švedas