Homo cultus. Istoriko teritorija. Karai ir taikos

Karas žmonijos istorijoje vertinamas kaip siaubinga nelaimė. Tačiau retsykiais pasigirsta balsų, kurie byloja priešingus dalykus: esą karas yra vienas svarbiausių postūmių technologinių inovacijų, pramonės, ekonomikos ir kitokiai raidai.Kaip šiuos ir kitus klausimus sprendžia politikas, istorikas, tuoj pasirodysiančios knygos „Karai ir taikos“ (Alma Littera, 2024) autorius profesorius Valdas Rakutis?Ar lietuviai – karių tauta? Ar Lietuvos istorijoje yra asmenybių, kurios nusipelno skambaus epiteto „karo genijus“?Karo istorikai gali išvardinti keliasdešimt knygų autorių (nuo Sun Tzu ir Gajaus Julijaus Cezario iki XX a. karo teoretikų tekstų), kurie formulavo naujas ir svarbias idėjas, plėtojusias karinę mintį. Ar Lietuvos istorijoje galima rasti autorių, kurių tekstus derėtų pastatyti į šią karinės minties klasikos lentyną?Kokį didžiausią lietuvių pralaimėjimą mūšyje būtų galima vadinti lemtingu, esmingai paveikusiu visuomenės ir valstybės likimą?Knygoje rašoma: „Visas pasaulis žino didžiuosius mūšius, o didžiąsias taikas – nelabai. Kokia taika nusipelno didžiosios titulo?“ Ko reikia taikos sutarčiai, kad ji būtų istorikų vadinama „didžiąja“?Kokias taikas Lietuvos istorijoje derėtų pavadinti svarbiausiomis arba didžiosiomis?Kaip pasikeitė karas kai jis XX a. II pusėje televizijos žinių, o vėliau ir tiesioginių transliacijų objektu?Prasidėjus antrajam Rusijos karo prieš Ukrainą etapui Lietuvos visuomenė (bent jau ta jos dalis kuri „gyvena“ socialiniuose tinkluose ir rašo komentarus po internetiniais straipsniais) per vieną naktį tapo karybos strategijos ir taktikos specialistais. Poetai, ekonomistai, istorikai ir namų šeimininkės aptarinėja karo eigos vyksmą ir galimą jo plėtotę. Kaip vertinti tokį Lietuvos visuomenės įsitraukimą į karo reikalus? Tai – pozityvus dalykas, o gal – ne visais atvejais?Kokių sąlygų reikia, kad po Rusijos karo prieš Ukrainą būtų sudaryta taika, kurią galėtume vadinti „didžiąja“?Pokalbis su karo istoriku, politiku, Lietuvos Respublikos Seimo nariu, profesoriumi Valdu Rakučiu.Ved. Aurimas Švedas