Homo cultus. Istoriko teritorija. Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės

Kultūrinės atminties tyrinėtoja ir literatūrologė Aleida Assmann yra pasakiusi – literatūros kanonas steigia mūsų kolektyvinę tapatybę, ir visai nesvarbu norime mes to, ar ne. Ar tikrai kanonui priklausantys tekstai veikia lyg radiacija, kurios poveikio mes negalime akimirksiu užfiksuoti ir objektyviai įvertinti čia ir dabar situacijoje?Kaip formuojasi literatūros kanonai – ar jie susidaro iš tekstų, kuriuos skaitome, ar iš tų, kuriuos norime laikyti skaitomais? Kiek konkrečioje epochoje nacionaliniame literatūros kanone (apytiksliai) gali būti kūrinių: dvidešimt, penkiasdešimt, o gal šimtas?Kokiomis aplinkybėmis kanonas tampa įnirtingos konkurencijos lauku, galios pozicijos manifestavimo priemone ar cenzūros mechanizmu?Kada pradėjo formuotis lietuviškasis kanonas? Kokių aplinkybių susiklostymo reikėjo sėkmingam šio proceso vyksmui? Kokios asmenybės daugiausia nuveikė kurdamos pastarąjį kanoną? Kiek konkretus rašytojas arba rašytoja šiame procese galėjo užsiimti (savi)kanonizavimu? Ar sunku buvo į kanoną patekti lietuvėms kūrėjoms moterims?Kaip lietuviškojo literatūrinio kanono steigtis tapo svarbia modernios lietuvių tautos savikūros proceso dalimi? XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tautinio judėjimo Lietuvoje atstovai pirmiausia siekė ugdyti valstiečių tautinę sąvimonę įtraukiant juos į besikuriantį modernios lietuviškos kultūros lauką. Kaip formuojantis kanonui buvo bandoma keisti valstiečių skaitymo įpročius?Kiek lietuviškojo literatūrinio kanono klostymasis Lietuvoje yra išskirtinis ir kiek tipiškas Vidurio Rytų Europos kontekste, imant domėn šiame regione vykusius tautinio sąmoningumo ir kultūrinės savivokos raidos procesus?Pokalbis su literatūrologėmis, kolektyvinės monografijos „Lietuvių literatūros kanono dirbtuvės (XIX a. pabaiga – XX a. pirma pusė)“ bendraautorėmis dr. Viktorija Šeina, dr. Aiste Kučinskiene, dr. Ramune Bleizgiene.Ved. Aurimas Švedas