Homo cultus. Istoriko teritorija. Meninis kanonas ir abrakadabra

Kaip menininkų bendruomenė nustato kas yra ir kas nėra „kanonas“ ir kaip tam tikri menininkai bei jų darbai patenka į „marginalijų“ zoną? Kokiomis aplinkybėmis marginalija gali tapti savo priešingybe – kanoniniu kūriniu? Kokį vaidmenį šiame virsmo procese gali atlikti menotyrininkai ir parodų kuratoriai?Kaip reikėtų apibūdinti ką tik pasirodžiusią knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“?Šioje knygoje pateikiami piešiniai, įvairaus formato, kai kada eskiziški, fragmentiški, neišbaigti kūriniai gimė dviems bičiuliams tapytojams Antanui Martinaičiui ir Ričardui Povilui Vaitiekūnui vėlyvajame sovietmetyje žaidžiant ir improvizuojant Kauno keturmetėje dailės mokykloje. Vėliau prie Antano Martinaičio žaidimų prisidėjo Edmundas Saladžius. Šių kolegų nupieštus piešinius daugybę metų rinko jų kolegė dailininkė Laima Drazdauskaitė.Kaip reikėtų nusakyti kolektyvinių piešinių žanrą? Ką reiškia žodžiai, jog šie piešiniai yra atlikti „melanžine maniera“? Kaip suprasti teiginį, esą L. Drazdauskaitės kolekcijoje esantys piešiniai „atsiskleidžia kaip mąstymo būdas“?Ar knygą „Abrakadabra...“ galima panaudoti kaip sovietmečio istorijos šaltinį pasakojantį apie specifinę epochą, sovietmečio visuomenę ir joje gyvenusius menininkus?Pokalbis su menotyrininke doc. dr. Ramute Rachlevičiūte, ką tik pristačiusia knygą „Abrakadabra: Antano Martinaičio & Co mimikrijos, psichodelikos iš L. Drazdauskaitės rinkinio“.Ved. Aurimas Švedas