Homo cultus. Istoriko teritorija. Simonas Daukantas kaip mitologinė figūra

Mes esame tyrinėję savo pirmojo Lietuvos istorijos lietuvių kalba autoriaus biografiją, tačiau daug ko apie šį asmenį vis tiek nežinome. Kaip antai, nežinome ar Daukantas iš tiesų pėsčias 1814-aisiais keliavo į Vilnių siekti mokslo? Antra mįslė susijusi su Jono Šliūpo pasakojimu apie Daukanto pasižadėjimą gyventi vien tik dėl gero savo žmonių po to kai jis esą vienoje Vilniaus bažnyčioje išgirsta nuliūdusių žmonių pokalbį išklausius mišias lenkų kalba. Trečias pasakojimas, kuris visuomet lydi Daukantą yra jo vienišystė (sutariama, kad Daukantas buvo nevedęs) ir skurdas, kuriame jis gyveno esą atsidavęs vien tik Lietuvai ir tėvynės istorijai.Kiek šiuose pasakojimuose yra tiesos ir ką jie pasako mums tiek apie Daukantą, tiek ir apie mūsų santykį su juo?Kodėl Daukantas sąmoningai daug dalykų slėpė? Kodėl juodraščiuose niekada nerandame nei jo vardo, nei pavardės, juos identifikuoti dažnai tenka tik iš rašysenos? Kodėl kolegoms istorikams jis liepdavo neminėti savo vardo, kodėl ir jo knygos pasirašytos slapyvardžiais, kodėl neturime nė vieno jo žemaitiško ar aukštaitiško parašo? Kodėl jis niekada nerašė dienoraščio ir nepaliko nieko mums nepapasakojo apie save?Kodėl nepaisant informacijos apie šį asmenį trūkumo jį galima vadinti herojumi?Pokalbis su Simono Daukanto biografijos ir kūrybinio palikimo tyrinėtoju, kalbininku, Ilinojaus universiteto profesoriumi ir Lietuvos istorijos instituto moksliniu bendradarbiu Giedriumi Subačiumi.Ved. Aurimas Švedas