Homo cultus. Istoriko teritorija. Socialinė kritika kaip ribų ir paraščių tyrimas Pirmojoje Lietuvos Respublikoje

Atspirties tašku šiam pokalbiui tapo Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Ribos ir paraštės. Socialinė kritika tarpukario Lietuvoje“ (kuratoriai – istorikas dr. Norbertas Černiauskas ir menotyrininkė Gabrielė Radzevičiūtė).Atrodytų kad socialinės kritikos tema ir tarpukario Lietuvos epochos, kaip pažangos, optimizmo, visuotinio modernėjimo ar net aukso amžiaus, vaizdavimas tarpusavyje nedera. Ar tikrai kalbėjimas apie ribas ir paraštes gali diskredituoti Pirmąją Lietuvos Respubliką? Kaip galima naujai pateikti socialinės kritikos temą, kurią sovietinė istoriografija ir ideologija suniokojo bei diskreditavo?Kam tarpukario epochoje rūpėjo socialiniai klausimai? Kokios socialinės temos to meto viešojoje erdvėje buvo svarstomos dažniausiai? Ar yra galimybių kalbėti apie kritikos raidą apskritai (nuo žanro iki vaidmens viešojoje erdvėje)?Kokia socialinė tema dažniausiai buvo apmąstoma Pirmojoje Lietuvos kūrusių dailininkų? Kaip ir kada (į kokių menininkų akiratį) pakliūdavo „nematomos“, nes marginalizuotos miesto gyventojų grupės – bedarbiai, elgetos, valkataujantys vaikai, prostitutės, girtuokliai ir kriminalinio pasaulio atstovai? Ką iš tarpukario Lietuvos dailininkų derėtų laikyti nuosekliausiai ir įtaigiausiai gvildenusį socialinės kritikos temas savo kūryboje?Kaip į įvairias negeroves valstybės ir visuomenės gyvenime žvelgė XX a. 3-4 dešimtmečių sandūroje iškilusi naujoji dailininkų karta?Kiek to meto moterys dailininkės domėjosi ir reflektavo socialines temas? Ar to meto dailininkių tarpe būta tokių asmenybių, kurias būtų galima vadinti „tikromis progresyvistėmis“, kurioms rūpėjo „naujosios moters“ temos atskleidimas?Ką tikro žinome apie 1929 m. vasarį įsiplieskusį garsųjį Kauno meno mokyklos streiką? Kodėl mokyklos bendruomenė ryžosi pasipriešinti tuometinio jos direktoriaus Kajetono Skleriaus vykdomai politikai? Ar šį streiką pastebėjo to meto spauda ir visuomenė?Pokalbis su menotyrininke Gabriele Radzevičiūte ir istorike Lina Hall.Ved. Aurimas Švedas