Homo cultus. Istoriko teritorija. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje: pavojų ir nerimo kupinas laikas?

Kiek lietuvių istoriografijai pažįstamos šeimos, motinystės, o taip pat - vaikystės senojoje Lietuvos valstybėje temos?Istorikai teigia, jog vaikai visais laikais buvo brangi ir neatsiejama šeimos dalis, tačiau pats vaikystės reiškinys per amžius patyrė ne vieną pokytį. Apie kokius svarbiausius pokyčius vaikystės (ir „požiūrio į vaikystę“) istorijoje galima kalbėti? Kodėl vienas iš svarbiausių pokyčių minėtoje srityje vyko Apšvietos epochoje?Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Jono Sobieskio parašyti žodžiai žmonai Marijai Kazimierai apie 1667 m. gimusį sūnų Jokūbą skamba taip: „Lai tik būna sveikas“. Kodėl kūdikio laukimas, jo gimimas ir pirmieji mažo žmogaus gyvenimo mėnesiai bei metai senojoje Lietuvos valstybėje buvo ypatingas, nerimo ir įtampos kupinas, laikas? Kiek vaikų būdavo pasiturinčio, įtakingo, aukštas pareigas senojoje Lietuvos valstybėje užimančio didiko šeimoje, tarkim, XVI arba XVII amžiuje? Ar galima ką nors tikro pasakyti apie to meto vaikų mirtingumą? Kodėl tik Renesanso epochoje netektį išgyvenę tėvai pradėjo įamžinti vaikelio atminimą, daugiausia antkapiais? Ar tai reiškia, kad anksčiau vaikų netektis nebuvo pažymima specialiomis atminties vietomis?Ar galima kalbėti apie vaikų drabužių madas? Kaip jos klostėsi ir kito?Kaip senosios Lietuvos valstybės elitas ruošė vaikus suaugusiųjų gyvenimui? Kokių dalykų šie vaikai mokyti, kokius gebėjimus jiems siekta ugdyti?Ar mes, XXI-ojo amžiaus žmonės, galime ko nors pasimokyti iš senosios Lietuvos valstybės gyventojų patirties, kaip reikia auginti ir ugdyti vaikus?Pokalbis su istorikėmis, prof. Ramune Šmigelskyte-Stukiene ir dr. Rasa Leonavičiūte-Gecevičiene, Valdovų rūmuose eksponuojamos parodos „Nerūpestingas amžius. Vaikystė Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje“ kuratore.Ved. Aurimas Švedas(nuotr.©valdovurumai.lt)