Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Ar visuomenei pabodo pilka demokratijos spalva?

Griuvus Berlyno sienai atrodė, kad liberali demokratija triumfuoja, kad jai nebėra jokių rimtų sisteminių alternatyvų, o mes, tariant istoriko Timothy Snyderio žodžiais, įžengėme į neišvengiamybės epochą, kurią įsivaizdavome kaip nuspėjamą, nes nepaisant to, ką bedarytume, viskas baigsis gerai ir skirtingos valstybės pamažu demokratizuosis, žmogaus teisės taps priimtinos ir įtvirtintos vis daugiau visuomenių ir pan. Tačiau šiandien pasigirsta kalbos, kad vakar ateitis buvo geresnė. Jame atsispindi manymas, kad dar prieš kurį laiką žvilgsnis į ateitį buvo viltingesnis. Knygynų lentynos šiandien yra užpildytos knygų, kalbančių apie grėsmes demokratijai, regime susipriešinimą ir poliarizaciją tokiose mums svarbiose valstybėse kaip Lenkija ar JAV. Ir dažnai ieškant atsakymo į klausimą, kas gi nutiko su demokratija, yra atsigręžiama į tuos 1989-1990 metus manant, kad juose slypi tiek problemų šaknys, tiek galbūt ir sprendimai. Kokios gi to laikmečio pamokos mūsų dienoms? Apie tai kalbėsimės su projekto „Permąstant demokratinę ateitį: pamokos iš XX amžiaus“ iniciatoriais: Simona Merkinaitė – projekto vadovė, ALF asocijuota ekspertė ir Laurynas Vaičiūnas – Jano Nowako-Jezioranskio vardo Rytų Europos kolegijos vadovas.Ved. Donatas Puslys