Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Distopija kaip socialinės kritikos žanras. Apie ką perspėja „Miegantys“?

2109 metai, Maskva. Skambantis elektroninis žadintuvas skelbia Antrosios pamainos budraus ciklo pradžią. Bunda ir dešimtį metų anabiozėje miegojusios seserys. O viskas prasidėjo dar ketvirtajame XXI amžiaus dešimtmetyje, kai dėl klimato kaitos ir spartaus planetos gyventojų skaičiaus augimo ėmus stigti geriamo vandens vienas po kito pasaulį sudrebino du Pasauliniai vandens karai. Po jų įvykusi milijardų pabėgėlių migracija galutinai sugriovė senąją pasaulio tvarką: valstybes, aljansus, sąjungas ir jų sienas. Gyventojų pertekliaus problemą padėjo išspręsti atradimai genetikos srityje, leidžiantys pusei žmonijos dešimčiai metų panirti į miegą. Taip prasidėjo gyvenimas pamainomis. Nuo to laiko kas dešimt metų pamainos keičia viena kitą, budrūs žadina miegančius, o patys eina miegoti.Tai – Mariaus Ivaškevičiaus parašytos ir Oskaro Koršunovo Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatytos distopijos „Miegantys“ siužetas. Kas paskatino kūrėjus imtis distopijos? Į kokias opiausias problemas joje atkreipiamas dėmesys? Kaip dabartinė pandemija aktualizuoja kūrinį? Apie visa tai – pokalbis su M. Ivaškevičiumi ir O. Koršunovu.Ved. Donatas Puslys