Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Homo ludens kelionės kompiuterinių žaidimų pasauliais

Nyderlandų kultūros istorikas Janas Huizinga apibrėžia žaidimą, kaip svarbiausią klestinčios visuomenės veiklą. Be viso kito, žaidimas yra kažkas nekasdieniško, kažkas, kas ištraukia mus iš kasdienio gyvenimo ir kas teikia mums didelį džiaugsmą beigi malonumą. Lygiai kaip ir kelionės, leidžiančios mums pailsėti nuo “tikro” gyvenimo.Bet viena žaidimų rūšis turi stigmą. Tai – kompiuteriniai žaidimai. Pastarieji lyg stokoja intelektualumo, gilumo ir yra paaugliški ar net vaikiški. Šachmatai tai strategija, pokeris – žmogaus psichologija, krepšinis – komandinė dvasia bei sveikata, o ketvirta civilizacija – tai infantilus laiko švaistymas tunkant ant sofos.Bet ar tikrai taip? Rašytojas Miloradas Pavičius kalbėdamas apie romano kaip žanro ateitį ją matė pirmojo asmens siužetiniuose žaidimuose (vadinamasis RPG). Čia žaidėjas veikia tam tikrame pasaulyje, bendrauja su personažais ir nuo jo priimtų sprendimų plėtojasi žaidimo siužestas. Ir tu gali būti bet kas ir bet kur: kaubojus laukiniuose vakaruose, vikingas viduramžių Anglijoje, samurajus mongolų puolamoje Japonijoje. Laikas ir erdvė tavęs nevaržo. Toks žaidimas tampa pačia tikriausia kelione, leidžiančia patirti atradimo ir pažinimo malonumą ir atotrūkį nuo rutinos.Šiandien kiek provokuojančiai kalbamės apie kompiuterinius žaidimus, kaip keliavimo formą. Laidos svečias – istorikas, redaktorius Antanas Terleckas.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius