Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Kaip istorija tampa trileriu? Apie „Kraujo kvapą“ su B. Gailiumi

„Na... Labiausiai man kelia nerimą, kad nematau sėkmingos šito karo pabaigos. Dažnai pagalvoju, kad su vyrais gyvename netikrame saugume. Dabar mums gerai sekasi. Senokai nepatyrėm rimtų nuostolių, patys sėkmingai vykdome operacijas, gana gerai jaučiame priešų pajėgas ir nuspėjam planus. Manau, šiuo metu jie dar nežino, kur tiksliai mes esam, kiek tiksliai mūsų yra. Bet kartu jaučiu, kad čia tik laiko klausimas. Iš tikrųjų jie spaudžia mus, vis glaudžiau apsupa. Dažnai įsivaizduoju, kaip kažkoks man nepažįstamas žmogus palengva braižo mano tėvūnijos kontūrus, ramiai nustatinėja, ryškina taikinį žinodamas, kad niekur mes nepabėgsim. Tam žmogui davus komandą, mums bus baigta. Tai mane labai baugina“, – byloja Ventos tėvūnijos partizanų vadas Andrius Karnauskas-Drakonas ir tvirtina, kad jis nevertas vado vardo, jei nesugebės to nematomo priešo apgauti. O tas priešas rimtas – MGB majoro Andrejaus Sovetovo vadovaujama smogikų grupė, kurios gretose ir ypatingas ginklas – agentas Maskva.Istoriko, publicisto, rašytojo Bernardo Gailiaus knyga „Kraujo kvapas“ nukelia skaitytoją į 1949 metų okupuotą Lietuvą. „Mažosios Europos pokalbiuose“ šįkart su rašytoju kalbamės apie tai, kaip sukurti gerą istorinį trilerį, pagrindinių herojų portretus, taip pat atskleisti blogio tapmsą. Kokią įtaka autoriui darė trilerių meistrai Ianas Flemingas ir Johnas Le Carre? Ar geras trileris visų pirma yra ne raumenų, o protų kova? Ar istorija apie Lietuvos partizanines kovas gali sudominti ir užsienio skaitytoją? Analizuojame, kaip grožinė literatūra kuria istorinį pasakojimą ir kas idealistą pastūmėja išdavystės link.Ved. Donatas Puslys