Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Karas kaip dvasinė kelionė. Pokalbis su D. Šlekiu

Dažnai kelionę įsivaizduojame kaip kažką malonaus – naujas patirtis, naujus pažinimo horizontus, poilsį, sutiktus žmones ir t.t. Tačiau ne visos kelionės yra tokios. Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą į kelionę skatina pažvelgti kitoje šviesoje.Pagalvokime vien apie daugiau nei 5 mln. karo pabėgėlių Ukrainoje, kurie buvo priversti palikti savo gimtinę ir prieglobsčio ieškotis svetur. Dar 7 mln. ukrainiečių perkeltaisiais asmenimis šalies viduje. Pagalvokime apie valstybės agresorės karius, siunčiamus į kaimyninę valstybę žudyti ir žūti. Karo nusikaltimai, nusikaltimai žmogiškumui, kurių tragiškais simboliais jau tapo Buča, Mariupolis kaip ir kadaise Srebrenica, Sarajevas iškėlė klausimus apie išmoktas ir neišmoktas istorijos pamokas, tarptautinių institucijų ir individualių valstybių atsakomybę regint karo žiaurumus.Tačiau karo akivaizdoje svarbu kalbėti ir apie dvasinę žmogaus kelionę. Tikintieji regimo siaubo akivaizdoje kelia klausimą, kur yra Dievas, kodėl jis leidžia tokius dalykus? Netikintieji performuluoja klausimą svarstydami, iš kur žmoguje sudygsta blogis? Tačiau galbūt verčiau klausti ne to, kur yra Dievas, o kur esame mes? Ar karas mumyse pažadino tai, kas mumyse yra geriausia, o gal tai, kas yra blogiausia ir patys nejučiomis tampame veidrodiniu agresoriaus atspindžiu? Veikiausiai paprasto atsakymo čia nėra, tad jo ieškome kartu su karybos tyrinėtoju, VU TSPMI dėstytoju Deividu Šlekiu.Ved. Donatas Puslys ir Vladas Liepuonius