Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Nerimaujantis šių dienų žmogus ir XIX amžiaus filosofija

Nerimas yra nuolatinis mūsų gyvenimo palydovas. Tą ypatingai gerai galime jausti dabar, laukdami Šv. Kalėdų. Nerimavome, ar galėsime sutikti jas su artimiausiais žmonėmis, ar vis tik pandemija, o gal, verčiau dera sakyti, mūsų visuomenės neatsakingumas uždarys mus mūsų namuose, kaip, deja, ir nutiko. Nerimavome, ar spėsime nupirkti visas dovanėles ir ar spėsime laiku iki metų pabaigos spėsime užbaigti visus neatidėliotinus darbus ir projektus. Ne vienas bičiulis skundėsi, kad karantinas, nors ir pristatomas kaip itin palankus metas skaityti, visiškai toks nėra būtent todėl, kad nerimas neleidžia susikaupti ir pilnai pasinerti į knygą. Juk nerimas kyla ir iš to, kad mums įprasta buvusi kasdienybė su savo rutinomis ir grafikais paprasčiausiai ėmė ir subyrėjo, palikdama užduotį viską persidėlioti.Tačiau nerimo nedera sieti vien su pandemija, kurio ji neabejotinai padaugino. Tačiau pats nerimas lydėjo mus ir anksčiau – ypatingai sudėtingų apsisprendimų akivaizdoje, kai prieš mus atsiveria skirtingi galimi keliai, o kartu ir suvokimas, kad vienas pasirinkimas neišvengiamai lems kitų galimybių atsisakymą. Šiame kontekste aiškėjo tai, kad nerimas yra laisvės palydovas. Laisvės, kur ne kas kitas, o mes patys esame atsakingi už savo pasirinkimus.Nerimas sukūrė visą industriją su ją sukančiu psichologinių konstultantų, gyvenimo būdo mokytojų, vadinamųjų influencerių ir t.t. kontingentu. Turime gausybę patarimų, pamokymų, kaip su nerimu kovoti. Rašomi tekstai, leidžiamos knygos, siūlomos įvairios terapijos, pratimai ir praktikos.O ką mums apie nerimą sako filosofija? Šįkart nusikelsime į XIX amžiaus Kopenhagą, kurioje danų filosofas Sorenas Kierkegaardas prisidengdamas Vigilijaus Haufniensio slapyvardžiu parašė knygą „Nerimo sąvoka“. Aptarti šią knygą man padės jos leidėjas, leidyklos „Phi knygos“ vadovas Tomas Šinkūnas ir vertėja Ieva Tomaševičiūtė.Ved. Donatas Puslys