Homo cultus. Mažosios Europos pokalbiai. Prof. Egidijus Aleksandravičius: provincialui svarbiausiai ne dvasia, o išoriniai pranašumo požymia

„Juk kas yra provincialas? Žmogus, kuriam jo gyvenamoji vieta kelia menkavertiškumo kompleksą. Mėgindamas jį išgydyti, ieško savojo centro kur nors kitur, nei jam lemta gyventi“, – savo knygoje „Mažasis pasaulio centras“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Vytautas Dekšnys, rašo Paribio fondo įkūrėjas bei vadovas Krzysztofas Czyzewskis. Anot jo, provincialo problema yra ta, kad „jis nemyli savo vietos, gėdijasi jos, išstumia ją į slaptumo sritį (net jei nutaiso išsilavinusio pasaulio piliečio veidą), o tai reiškia, kad nepakankamai ją pažįsta, nežiūri ir neįstengia išnaudoti joje slypinčių galimybių“. „Jis – provincialas, nes pasaulis, kurį jis susikūrė arba kuriame sutiko gyventi, atima iš jo vietą, kurioje jis gyvena. Tačiau būtent ta erdvė – su savo nepakartojamu kraštovaizdžiu, susipynusiais likimais ir patirtimi, menkybe ir tuštybe, paslaptimi ir žibesiu – yra jo galimybė pasiekti neprovincialumą“, – konstatuoja K. Czyzewskis. Apie esmines jo knygos idėjas, kultūros misiją kuriant mažuosius pasaulio centrus, provincialumo gniaužtus ir galimą išsivadavimą iš jų šiandieninėje Lietuvoje šįkart pasikalbėsime su knygai palydimąjį žodį parašiusiu Krzysztofo bičiuliu istoriku prof. Egidijumi Aleksandravičiumi.Ved. Donatas Puslys