Įgarsintas vaizdas. „Kinas po žvaigždėmis” ir muzika iš XX a. kino klasikos

Kino meistrų darbai ir muzika, kuriai galime skirti daugiau dėmesio, žiūrėdami kino butiko „Pasaka” parengtos programos „Kinas po žvaigždėmis“ filmus. Tai skirtingi XX a. kino meistrų žvilgsniai į pasaulį, stilingi, į kultūrą įsirėžę pasakojimai. Mafijos epai ar filosofiniai apmąstymai žmogaus būties temomis, žvilgsniu aprėpiant ir ateinančio amžiaus žmogų ir jį ištiksiančias krizes, skambant XIX-XX a. klasikinei muzikai. Keli filmai, skirti apdainuoti beprotybę ir įkvėpimą laisvei, kurią herojai bando iššaukti deklamuodami eiles, giedodami himnus, o muzikos autorius sudeda garsinius atributus, kurie byloja apie išėjusią iš proto visuomenę. Ankstyvieji LGBT, Queer kultūros ambasadoriai, grojantys ten, kur „Džiaze tik merginos”, įveikė tuometinę cenzūrą, tačiau madingos džiazo muzikos tekstais, scenarijumi ir ritmais jau pranašavo M. Monroe pražūtį. Seksualus, siurrealus modernybės šedevras atsiveria baltai juodais vaizdais F. Fellinio „Dolce Vita” ir N. Rotos muzika veda į nostalgišką Romą, po kurią klajojame rasdami itališkai konservatyvų, tačiau besismaginantį miestą vėlgi džiazo, rokenrolo ritmu ar ilgesingomis, kičinėmis melodijomis, saldinančiomis gyvenimą ir šiuolaikiniam filmo žiūrovui. Ved. Ieva Buinevičiūtė