Istoriko teritorija. Ar egzistuoja lengvas būdas parašyti istorinį romaną?

Poetės ir rašytojos Agnės Žagrakalytės knygos „Eigulio duktė: byla F 117“ (2013), „Triukšmaujantys: katalikai: lengvas būdas parašyti istorinį romaną“ (2022) ir „Kilnieji sukčiai“ (2023) tapo ne tik svarbiais lietuvių literatūros, bet ir mūsų visuomenės istorinės kultūros reiškiniais, todėl šias knygas skaito bei aptarinėja ne tik literatūrologai, bet ir istorikai.Ko istorijos plotmėje ieško poetai ir rašytojai? Ar tikrai teisūs sakantys, jog istorinė realybė yra baisesnė, juokingesnė, įdomesnė už pačią išmoningiausią, liepsnojančią menininko ar menininkės vaizduotę?Kada galima išgirsti mirusių protėvių kuždesį, kaip kūrybos procese perleisti šiuos balsus per save ir suteikti jiems galimybę byloti dabarčiai?Kodėl renkant medžiagą istoriniam romanui derėtų neužsidaryti kompiuterių ir internetinių informacijos paieškų sistemų kuriamoje realybėje?Kaip konkretus sumanymas keičia pasakojimo strategiją?Ar tikrai verta pasitikėti skaitytojais ir suteikti jiems maksimalią laisvę interpretuojant bei tuo pačiu – kuriant teksto prasmes?Ar vardan pasakojimo grožio galima paaukoti tai, ką mokslininkai vadina „istorine tiesa“?Pokalbis su poete ir rašytoja Agne Žagrakalyte.Ved. Aurimas Švedas(D. Kairevičiūtės nuotr.)