Kai mirusieji kalba su mumis: Lietuvos žydų paveldo išsaugojimo kelias

Britų istorikas Simon Schama savo knygoje „Peizažas ir atmintis“ rašo: „Taigi, senų senovėje čia buvo Lietuva, bet nebuvo ne tik žydų, bet ir krikščionių. Po to čia buvo žydai, kurie gyveno apsupti medžių, ir gabeno tuos medžius link upių ir miestų. Ir dabar čia vėl nebėra žydų ir miškas čia stovi…“ Ką per 34 Nepriklausomybės metus mums pavyko nuveikti sodinant atminties gyvastį saugančius medžius? Kokie svarbūs darbai, susiję su Lietuvos žydų paveldo išsaugojimu ir aktualinimu yra dar nepradėti daryti arba nepadaryti iki galo?Jeigu būtų rengiama strategija „Lietuvos žydų paveldas 2050“, kokius pirmaeilės svarbos uždavinius šioje strategijoje reikėtų įrašyti?Kaip reikėtų suprasti lenkų idėjų istoriko, muziejininko bei filosofo Krzysztofo Pomiano idėją, jog egzistuoja ne vienas, o bent trys – pažintinis, hermeneutinis ir egzistencinis –matmenys, į kuriuos privalu orientuotis prakalbus apie sudėtingus, dramatiškus įvykius, žmonių kančias ir mirtis? Ar teisingai elgiasi istorikai orientuodamiesi tik į pirmąjį – pažintinį lygmenį? Kaip ir kada galima išgirsti bei suprasti ką mums sako mirusieji?2013-aisiais interviu žurnalui „Veidas“ rašytojas Grigorijus Kanovičius pasakė: „Man atrodo, žydų laikotarpis Lietuvoje baigėsi, nors to nenori pripažinti žydai, dar gyvenantys Lietuvoje, ir lietuviams tai nesmagu girdėti. Tai nepopuliarūs sakyti, o ausiai nemalonūs klausyti dalykai, bet ką aš galvoju, tą sakau, ir būsiu labai labai laimingas, jei suklysiu“.Praėjo daugiau nei dešimt metų nuo tada kai buvo ištarti šie žodžiai. Ką parodė laikas? Ar G.Kanovičius buvo teisus?Pokalbis su rašytoju Sergejumi Kanovičiumi.Ved. Aurimas Švedas