Kaip Bažnyčia cenzūravo Kantą

„1827 m. birželio 11 d. Katalikų Bažnyčia įtraukė garsiausią vokiečių filosofo Immanuelio Kanto veikalą „Grynojo proto kritika“ į draudžiamų knygų indeksą. Popiežiui pateiktame Indekso kongregacijos pranešime paprasčiausiai teigiama: „Kanto tamsi, sofistinė ir nesuprantama filosofija jau gerai žinoma, kaip ir jo nereligingumas. Būtų per daug nuobodu čia net trumpai pristatyti šį veikalą, kuris iš tikrųjų tinka ne kam kitam, o tik sėti abejones ir sumaištį bet kokios tiesos atžvilgiu. „Tuo metu, kai „Grynojo proto kritika“ buvo uždrausta, jos autorius jau seniai buvo miręs, be to, jis net nebuvo katalikas. Tačiau Kanto veikalas buvo laikomas tokia grėsme Bažnyčios mokymui, kad net mokslininkams reikėjo specialaus vyskupo ar vienuolyno vyresniojo leidimo, kad galėtų su juo susipažinti. Daugelis dvasininkų nė nematė poreikio skaityti Kantą, kad galėtų jį užsipulti. Sakoma, kad jėzuitas Guido Mattiussi, žymus neotomistų judėjimo veikėjas, dalyvavęs ir ginčuose dėl modernizmo, gyrėsi parašęs knygą „Kanto nuodai“, nors nebuvo perskaitęs nė vienos Kanto eilutės." Plačiau - vedamojo skiltyje.„Magnificat“ maldyno 2025 m. sausio mėnesio numerį pristato leidyklos atstovė Inga Čiuberkytė, o skaitytojo žodį taria laidos svečias, Vilniaus vyskupas pagalbininkas Arūnas Poniškaitis.Kunigas ir teologas Tomašas Halikas apie Sinodo pamokas (vokiečių katalikišką žiniasklaidą apžvelgia Giedrius Tamaševičius).„Krikščioniškos minties puslapis“: Julie Hanlon Rubio „Jėzus ir šeimos vertybės“.„Tėvo Antano pasakojimai“: kunigas Antanas Saulis SJ apie tai, kodėl blogis tęsiasi.Poeto Antano Šimkaus esė „Sniegas“.Redaktoriai Rūta Tumėnaitė ir Julius Sasnauskas.