Kokią paslaptį nuo pasaulio slėpė Peru Urubambos slėnio ūkininkai?

1911 metų liepos 24-ąją amerikiečių archeologas Hiramas Binghamas aptinka Maču Pikču griuvėsius. Buvusi senovės inkų gyvenvietė Peru yra viena populiariausių turistų lankomų vietų pasaulyje. Manoma, kad į šiaurės vakarus nuo Kusko kalnuose pasislėpęs Maču Pikču buvo inkų vadų, kurių civilizaciją XVI amžiuje beveik sunaikino ispanų užkariautojai, vasaros poilsio vieta. Šimtus metų po to jos egzistavimas buvo paslaptis, kurią žinojo tik regione gyvenę valstiečiai. Viskas pasikeitė 1911 metų vasarą, kai Binghamas su nedidele tyrinėtojų grupe atvyko ieškoti garsiųjų „dingusių“ inkų miestų. Keliaudamas pėsčiomis ir su mulais, Binghamas ir jo komanda iš Kusko nuvyko į Urubambos slėnį, kur vietinis ūkininkas papasakojo apie netoliese esančio kalno viršūnėje esančius griuvėsius. Ūkininkas pavadino kalną Maču Pikču, kas vietine kečujų kalba reiškia „Senoji viršūnė“. Kitą dieną po sunkaus kopimo į kalno keterą šaltu ir lietingu oru Binghamas sutiko nedidelę grupę valstiečių, kurie parodė jam likusį kelią. Iki pačių griuvėsių atvestas vienuolikos metų berniuko, Binghamas pirmą kartą išvydo sudėtingą akmeninių terasų tinklą, žymintį įėjimą į Maču Pikču. Binghamas apie savo atradimą papasakojo bestseleriu tapusioje knygoje, todėl į Peru plūstelėjo būriai turistų, norinčių sekti jo pėdomis inkų takais. Pati vieta įvairiais lygiais išsitęsia apie septynis kilometrus, skirtingus lygius jungia daugiau kaip 3 000 akmeninių laiptų. Šiandien į Maču Pikču kasmet atkeliauja daugiau nei 300 000 žmonių, kurie, nebijodami trintis tarp turistų minių arba suklupti ant stačių akmeninių laiptų, stebi saulėlydį virš aukštų akmeninių „Šventojo miesto“ paminklų ir žavisi paslaptinga vieno garsiausių pasaulyje žmogaus sukurtų stebuklų didybe.