Kultūros savaitė. Sąjūdžio 35-metis, fotografijos iš getų, Lietuvos teatralai Kyjive ir istoriškai svarbios lauktuvės iš Vokietijos

„Sąjūdis yra kiekviename mūsų. Bėgančią upę sunku sustabdyti“, – sako aktyvi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narė, save Sąjūdžio juodadarbe ir eiline save vadinanti Angonita Rupšytė. Minint Sąjūdžio 35-ąsias metines, pokalbis su ja bei vienu iš Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narių Algirdu Kaušpėdu.Kodėl, pavyzdžiui, architektai mokosi iš gamtos formų, procesų ir ekosistemų? Kaip teigia biomimikrijos ambasadorė Austė Juozapaitytė, žmonija tai darė jau daugybę metų, tik palyginus neseniai viskas suvesta į mokslinę metodologiją.„Labai sunku reflektuoti tą patirtį, kurią išgyvenome Kyjive. Nenoriu pabrėžti jokio mūsų herojiškumo, nes jo čia yra nedaug. Visas herojiškumas yra ukrainiečiuose, kurie kovoja fronte", – sako režisierė Uršulė Bartoševičiūtė, kartu su kitu režisieriumi Andriumi Darela grįžusi iš dviejų savaičių kūrybinės rezidencijos „Start“ Kyjivo Lesios Ukrainkos teatre.Vizualioji dokumentacija yra vienas pagrindinių elementų, formuojančių tai, kaip prisimename ir įprasminame Holokaustą. Bet ar visuomet suprantame kas, kur ir kokiomis aplinkybėmis fotografavo ir filmavo getus ir koncentracijos stovyklas?„Dokumentai ir reglamentai turėtų reaguoti į žmonių poreikius, o ne žmonių poreikiai taikytis prie pasenusių dokumentų“, – apie architektūros projektus ir nauja meno kryptimi tampančius nesutarimus sako Andrius Ropolas.Kokią istoriškai svarbią lauktuvę į Lietuvą atvežė Vokietijos prezidentas Frankas-Walteris Steinmeieris?Kai kurie Nacionalinių kino apdovanojimų „Sidabrinė gervė“ komisijos nariai siekia naudos sau ir žemina tuos filmus, kurie yra kažką pasiekę – akcentuoja Edvinas Pukšta. Pokalbyje su juo – ir apie Edvino įspūdžius iš Kanų kino festivalio, į Maskvos festivalius net karui vykstant keliaujančius, padoriais laikomus kino kūrėjus, šlovinamą arthauzinį ir menkinamą komercinį kiną bei įvairias kino skauto darbo subtilybes.Ved. Marius EidukonisRed. Indrė Kaminckaitė