Kūryba kaip gyvenimo pigmentas. Apie akmenis, spalvas, abstrakciją ir lėtą laiką parodose

Abstrakti kūryba, o ypač tapyba, dažnai palieka nežinomybės pojūtį – panašiai kaip dabartinis neapibrėžtumo laikotarpis. Paviršiaus, spalvos, medžiagų, mastelio ir šviesos klausimai skatina mus iš naujo permąstyti tokio meno interpretavimą ir artikuliavimą. Kaip kalbėti apie parodas, kuriose formos išnyra iš atminties gelmių, o rezultatas atsparus konkrečioms reikšmėms? O jei viena paroda galėtų paaiškinti kitą? Kol galerijoje „Drifts“ Agnės Juodvalkytės parodoje „Sūkuriai“ spalvos tirpsta ant negruntuotų drobių, Vilniaus grafikos meno centro galerijoje „Kairė-dešinė“ Simona Rukuižaitė parodoje „Akmuo ir vanduo“ spalvas „sugrąžina į žemę“ – lyg šiuolaikinė alchemikė trina uolienas ir konstruoja ochros paletę, galbūt ir naują pasaulį, kuriame geologija remiasi poetine prieiga, o laikas juda atbulai. Apie kertinius parodų akmenis, intuityvų kūrybos ir spalvų patyrimą kalbamės su šiuolaikinio meno kuratore, menotyrininke, redaktore Asta Vaičiulyte.Ved. Jogintė Bučinskaitė