Mažoji studija. Kultūra ir religija. Vilniaus geto testamentas ateinančioms kartoms

„Jei pritartume minčiai, kad antisemitizmas veikia it koks virusas, tai augantys tokioje aplinkoje gali būti jo paliesti“,- rašė knygos „Jerichas 1941 metais. Vilniaus geto istorijos“ autorius Igor Argamante. Kokie galėtų būti skiepai nuo šio viruso, kuris vis dar užkrečia dalį mūsų visuomenės, nors apie mirties prieškambarius Lietuvoje, jų prižiūrėtojus, budelius ir angelus sargus žinių turime pakankamai, kad imtumėmės priemonių apsaugoti nuo jo save ir vaikus. Praėjo 80 m. nuo tragedijos, palietusios ne tik nužudytųjų artimuosius, bet ir žudikus, ir tuos, kurie stebėjo egzekucijas tylėdami, ir tuos, kurie nepabijojo ir gelbėjo pasmerktuosius, Vilniaus geto istorija vis dar nepakankamai reflektuojama, jei ir šiandien turime politikų su žemaitaičių retorika, jei socialiniuose tinkluose moksleivis drįsta pasivadinti adolfu. „Kas mus išlaisvins iš prisiminimų“,- klausia Holokaustą išgyvenusieji, o ką daryti, kad ateinančios kartos prisimintų ir faktų tiesoje reflektuotų klausime Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejaus bendradarbio istoriko dr. Mantas Šikšniano.Redaktorė Jūratė Kuodytė