Profiliai. Tapatybės profilių atminimo įamžinimas ir ilgesio vizija: mirusiųjų atvaizdai

Laidoje kalbinami trys pašnekovai: mokslų daktarė, klinikinė psichologė ir Lietuvos traumų psichologijos centro narė, ponia Paulina Želvienė, VDA profesorė, monografijos „Nuobodulio estetika Lietuvos fotografijoje” autorė, ponia Agnė Narušytė ir istorikas, ponas Jonas Palys. Išsamioje pratarmėje laidos autorius teigia, kad komemoratyvinės atvaizdų, kaip regimojo pavidalo, paskirties tikslas žmonijos kultūros ir išvaizdos kultūros istorijoje tarsi aiškus – sukurtu mirusiojo atvaizdu siekiama kiek įmanoma ilgiau būtą mirusiojo, dažniausiai - iškilaus, tapatybę išlaikyti gyvųjų atmintyje, ateinančioms kartoms padedant įsivaizduoti kaip atrodė protėviai. Matant tokius portretus – skulptūrinius ir fotografijas – gilinamos žinios apie praeities išvaizdos kultūrą, apeigas, kadaise būtą požiūrį į mirusįjį asmenį, kilmingumą arba profesiją. Gyvi buvę asmenys portretuoti vilkintys tautinius kostiumus, uniformas, su visuomeninio statuso pasižymėjimo ženklais, netgi užsiimantys mėgiama laisvalaikio veikla. Laidos svečių atsakymai į su tema susijusius klausimus – ne tik išskirtinai įdomūs, informatyvūs, bet ir išties stebinantys… Be kita ko laidoje aptariamas patirtos netekties traumos poveikis, gedėjimo proceso ir ilgesio santykis, pagalbos gyviesiems poreikis. Kaip tikimasi išsaugoti atminimą žmogui mirus? Koks svarbus veiksnys lemia meno kūrinio ilgalaikiškumą? Ar ant paminklo pritvirtinta fotografija – praeityje „uždaryta” būtis? Be atsakymų į šiuos klausimus išgirsite, kokias išvadas formuluoja kapinėse besilankantis istorikas. Pokalbio pabaigoje dalijamasi žiniomis apie fotografiją, vadinamą „post-mortem” - su gyvaisiais fotografuotus, dar nepalaidotus, mirusiuosius.Laidos autorius ir vedėjas Eugenijus Skerstonas