Psichologijos lentyna #1. Apie tamsą mumyse. Su Svetlana Smertjeva

Idėja kanale kalbėti apie psichologiją kirbėjo man jau seniai – nes istorijos ratas ir viskas jame sukasi tik todėl, kad žmonių prigimtis nesikeičia. Todėl norint suprasti istoriją, reikia suprasti žmones. Norint suprasti gyvenimą, reikia suprasti save. Priimti save ir kitus tokiais, kokiais mes iš tiesų esame. Šita teritorija stipriai susijusi su mano asmeniniu keliu ir suvokimais, po kurių gyvenimas prasidėjo iš naujo. Tarsi visa tai, kas vyko prieš tai, buvo tik tyrinėjimas, kuriame daugiau davė ne teorijos pamokos, o klaidos, skausmas ir praradimai. “Tikras gyvenimas prasideda nuo keturiasdešimties” – sakė Karlas Gustavas Jungas ir aš tik dabar suprantu, ką jis turėjo omenyje. Sako, kai kai mokinys būna pasiruošęs – pasirodo mokytojas. Mano gyvenime pasirodė Sveta ir nuo pirmų akimirkų jame pradėjo vykti stebuklai. Arba transformacijos, kaip pasakytų Sveta. Kiekvienam savas kelias, savas metodas, savas mokytojas, bet jeigu ieškote atsakymų į svarbiausius gyvenimo klausimus, jeigu jaučiatės įstrigę, jeigu senieji metodai neveikia, pabandykite nuvažiuoti pas Svetą. Į trumpą susitikimą ar didesnį savęs pažinimo kursą. Ką gali žinoti, galbūt jos šviesa padės ir jums pamatyti, tai ko iki tol vis nepavykdavo. Rekomenduoju iš savo širdies ir patirties. Ten, beje, dar sutiksite žmonių, kurie ieško to paties, kaip ir jūs. Kurių dėka pamatysite, kad jūs ne vienas toks ar ne viena. Anykščių rajone įsikūrusi ramybės oazė „Svetana“ yra erdvė miško apsuptyje, kurioje yra saugu ieškoti, patirti, pajusti savo Esmę. Per Konsteliacijų metodą ir kitas patirtines praktikas čia kviečiama pažinti Save, Sąmonėti. Oazėje “Svetana” vyksta įvairūs patyriminiai seminarai, stovyklos, susitikimai ir kiti renginiai. Šios erdvės kūrėja – Svetlana Smertjeva, medikė, transpersonalinės psichologijos psichologė, bioenergetikė.Daugiau informacijos rasite https://www.svetana.comSu Sveta sutarėme kalbėtis ne pernelyg dažnai, bet aš vis kalbinsiu ją, nes man atrodo labai svarbu, kad jos gyvenimo patirtis būtų kuo plačiau girdima ir turėtų galimybę daryti tai, kas mes vadiname stebuklais, nors tai kaip pasakytų Sveta yra tik grįžimas prie to, kas mes iš tiesų esame. Ir ką dėl visokiausių priežasčių pamirštame.Kadangi tai pirma tokia laida lauksiu jūsų komentarų, klausimų ir siūlymų ateities pokalbiams.Tema apie tamsą mumyse kilo po reakcijų į mano mėginimus pasikapstyti po tamsą svarbiausioje mūsų pasakoje “Eglę Žalčių karalienė” ir pastabų, anot kurių, viešas kalbėtojas turi kalbėti tik apie pozityvus dalykus, įkvėpinėti optimizmą ir vengti niūrių atspalvių. Šviesos pamiršti nereikia. Bet nėra pasaulyje jokio žmogaus, kuri nemesti šešėlio. Taip nebūna. Taigi nereikia pamiršti iš šešėlio. Mums reikia tiesos su savimi. Mums reikia priimti ir savo šviesą, ir savo tamsą. Tik tada tampa įmanoma transformacija arba tai, kas pasakose vadinama “Ilgai ir laimingai”. APIE MEILĘ SAU Stipriausias kiekvieno žmogaus troškimas yra pažinti Meilę, patirti ją. Kiekviename iš mūsų glūdi poreikis prisiminti, išgyventi tą tyrą Meilės jausmą, kurio nešėjais esame. Desperatiškai Meilės ieškome išorėje, bandome užsipildyti aplinkinio pasaulio palaikymu, padrąsinimu, tiesiog laukiame, trokštame, net reikalaujame, kad mus mylėtų. Nors pasaulis daugiau ar mažiau mums atliepia, bet vidus neužsipildo... Vėl išgyvename vienišumą, atstūmimą, pažeidžiamumą, nepasitikėjimą savimi, o vidinę tuštumą norisi kompensuoti išoriniu grožiu ar fizine jėga, proto tobulinimu, profesionalumu. Vis bėgame nuo savęs, vis tolstame nuo tikrosios Meilės. Atsiranda liūdesys, nusivylimas, išgyvename depresyvias būsenas. Bet YRA GERA ŽINIA – tai, kelias atgal, į save! Kelias – tikras, jis veda į susitikimą su skausmu, nusivylimu, pykčiu ir visa tuo, kas trukdo atsiverti vidinei dieviškai Meilės sau erdvei. Tik šioje erdvėje galima pailsėti, atsipalaiduoti, prisiminti KAS ESU, pažadinti prigimtinį talentą ir praturtėjus savimi grįžti į realų gyvenimą. Atsivėrusi, užsipildžiusi vidinė Meilės erdvė suteikia mums tikro gyvenimo pojūtį, pilnatvės, ČIA ir DABAR jausmą. Būkime drąsūs, nuoseklūs kelionėje į save, atsiverkime savo vidui, Šaltiniui. Tik iš tikrųjų pajutę, išgyvenę Meilės sau jausmą, būsime laimingi, galėsime tuo dalinti su artimaisiais ir pasauliu.Svetlana Smertjeva This is a public episode. If you'd like to discuss this with other subscribers or get access to bonus episodes, visit robertaspetrauskas.substack.com/subscribe