Ryto allegro. Nesupainiokite su kino festivaliu: naujovių metai Kanų šokio festivalyje

Spaudos apžvalga. „Vaka, musa Vytauts vėl yr gyvs“, – Vytauto Mačernio mama įrašė poeto poezijos knygelėje daug metų po jo mirties. Prabėgus dar daugiau metų tuos pačius žodžius sako Vytauto Mačernio muziejaus Žemaičių Kalvarijoje puoselėtojas Bronius Kleinauskas. Šiandien italai teatre kalba daug, nes Italijos žmonės buvo pasiilgę istorijų, akcentuoja scenos menų kritikė Aušra Kaminskaitė, grįžusi iš festivalio Roma Europa. Vilniaus dailės akademijos ekspozicijų erdvės „Titanikas“ antrajame aukšte atidaroma Tarptautinė tipografikos bienalė „Keliaujančios raidės '23: HOLOGRAMA“. Prasideda ketvirtasis Architektūros fondo forumas. Šiemet pranešėjai iš Lietuvos ir užsienio nagrinės architektūros užsakymą bei transformuojančią architektūros galią mūsų svajones, poreikius ir norus paverčiančią realybe. Jautriu, subtiliu ir viltingu pasakojimu apie gedintį žmogų – premjera „Dalykai, kurių neišdrįsau pasakyti, ir dabar jau per vėlu“ Lietuvos nacionalinis dramos teatras žiūrovams atveria rekonstruotą Didžiąją salę. Apie naujo žanro, taksofono operos, pastatymą, kurio režisierė Kamilė Gudmonaitė, muzikos autorius kompozitorius Dominykas Digimas. Kanų šokio festivalis yra jau keletą dešimtmečių trunkantis, didelio mąsto šokio renginys kasmet žiemą vykstantis pietų Prancūzijoje ir pritraukiantis dešimtis aukščiausio lygio šokio profesionalų iš įvairių pasaulio šalių bei žemynų. „Vienas žaviausių dalykų, kuriuos gali sukurti kinas, tai jausmas, jog supratai kito žmogaus būseną. Iš esmės įsijautei į klausimus, kurie jį kamuoja. Klausimus, neturinčius atsakymų. Klausimus, kurie iš filmo gali persikelti ir į tavo paties gyvenimą. Tą padaro Celine Song debiutas“, – filmą „Praėję gyvenimai“ apžvelgia kino kritikas Vladas Rožėnas. Ved. Karolina Bieliauskaitė