[S04E11] Programa „Drauge“ – ištiesta pagalbos ranka tėvams, kurie jaučiasi vieniši

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiandien prie „Kalba mamos“ mikrofonų Vilniaus universiteto radijo stotyje START FM sėdi labai prasmingos iniciatyvos „Drauge“ komanda: psichologė, šios programos vadovė Jonė Piekuraitė-Dudėnė, savanorė Daiva Viržintienė ir psichologė, 3 vaikų mama, organizacijos „Savanoriai vaikams“ vadovė Ieva Šuipė.  Šiandien mes labai daug kalbame apie tai, ko reikia vaikui, kad jis užaugtų laimingas, kaip jį lavinti, kokie jo poreikiai, domimės, skaitome knygas ir klausome seminarus, kokiais tėvais reikėtų būti. Ir dažnai išsikeliame sau ypatingai aukštus reikalavimus tuo pačiu dėl daug ko jausdami kaltę: kad darome, domimės vis tiek per mažai, kad nepavyksta, kad susimaunam, kad kažko nesugebam taip, kaip norėtųsi. Didžiąją dalį laiko suryja pareigos, atsakomybės, rūpestis vaikais, buitis, o mūsų poreikiai lieka nuošalyje. Kai jau bus laisvo laiko. Bėga dienos, savaitės, mėnesiai ir suprantame, kad jaučiamės pavargę ir vieniši. Nežinau, kiek iš jūsų esate girdėję, rodos, jau dažnai kartojamą frazę, bet kalbant apie tėvų rūpestį savimi ji man atrodo pati tinkamiausia – kad deguonies kaukę užsidėti pirmiau reikia sau, o tik paskui savo vaikui. Nes to nepadarę negalėsime pasirūpinti ir esančiais šalia mūsų. Visa šeima laimi, jei tėvai yra laimingi. Būtent ši programa, kurioje dalyvavimas yra nemokamas, tiesia pagalbos ranką tėvams, auginantiems nepilnamečius vaikus, susiduriantiems su sunkumais ir neturintiems su kuo jais pasidalinti. Su Ieva, Jone ir Daiva kalbame apie tai, kaip veikia ši programa, ką svarbu žinoti norint būti savanoriu, dėl kokių problemų galima kreiptis, kodėl svarbus dalyvio ir savanorio įsipareigojimas ir apie įvairias situacijas bei kitus klausimus, prie kurių prisiliesta per keletą programos gyvavimo metų. Jeigu kyla minčių apie tai, kad kažkas yra ne taip, geriau nelaukti ypatingai sunkaus etapo ir gilios duobės – nėra per mažų problemų, dėl kurių skauda, liūdna ar jaučiatės vieniši. Kreipkimės, nedvejokime, bent išdrįskime pasmalsauti ir suteikti sau galimybę įsikibti į tą pagalbos ranką, kuri yra ištiesta. Ir dar labai noriu paminėti, jog šios programos gyvavimui labai reikalingi savanoriai – žmonės, ieškantys galimybės savo gyvenimą padaryti prasmingesnį. Čia savanoriaudami jūs padėsite mamai ar tėčiui laimingesniam. Gero klausymo! Marija