[S05E02] IŠTRAUKA Ieva Zasimauskaitė. Apie didžiausius išbandymus ir pilnatvę tapus mama

Tapk KALBA MAMOS bendruomenės dalimi ir klausyk pilnų pokalbių, dalyvauk mamų rytmečiuose, Discord'o pokalbiuose, Knygų klube bei kitose tik bendruomenei skirtose veiklose. Visą informaciją rasi ⁠⁠⁠www.kalbamamos.lt⁠. Nori tik klausytis pokalbių? Prenumeruok tinklalaidę KALBA MAMOS „Spotify“ platformoje. Šiandien kviečiu klausyti pokalbio su dainininke Ieva Zasimauskaite, kurią norėjau pakalbinti apie tikriausiai vieną jautriausių ir neretai sudėtingiausių etapų – pirmuosius mėnesius po gimdymo. Ypač, kai mama tampi pirmą kartą. Peržvelgusi per ketverius metus įrašytus pokalbius supratau, kad su moterimi, kuri ką tik tapo mama ir galėtų pasidalinti labai šviežiais jausmais, emocijomis, patirtimi, mintimis, esame kalbėję labai seniai. Tą dieną, kai įrašinėjome pokalbį jaukiai susėdę Ievos miegamajame, jos dukrytei Prijai buvo vos 5 savaitės. Šis laikotarpis po gimdymo yra vadinamas ketvirtu trimestru. Tai labai jautrus laikas, kai per vieną dieną labai stipriai pasikeičia mūsų gyvenimas ir po truputį, visa šeima kartu, bandome išmokti gyventi naujoje realybėje. Ir kiekviena iš mūsų jį patiriame labai asmeniškai, individualiai, ypatingai. Ta patirtis yra niekieno kito, tik mūsų. Ir kiekviena, bandymo būdu, galime ieškoti ir atrasti, kalbant, dalinantis, prašant pagalbos, kas gali mums padėti šį tiltą pereiti. Ir net jeigu jis siūbuoja, turint, į ką įsikibti, galime jaustis ne vienos. Kas tai bus – bendruomenė, kitos mamos, vyras, mama, sesuo ar draugė – priklauso nuo to, ko mums reikia. O Ieva šiame pokalbyje dalinosi apie ruošimąsi tapti mama ir kam visgi niekaip neįmanoma pasiruošti. Apie svajonių gimdymo laukimą ir kaip jai pavyko nėštumo pabaigoje priimti žinią, kad teks daryti Cezario pjūvio operaciją, kurios ji labai nenorėjo. Apie nerimą, operacijos baimę ir po dešimties metų sugrįžusias panikos atakas. Kalbėjome apie visą motinystės pradžios intensyvumą, didžiulį svorį: jausmus, kūno ir emocinius iššūkius po Cezario pjūvio operacijos, nežinojimą, ką ir kaip daryti ir mintis, jog visa tai, ką patiriu, yra tiesiog per sunku. Apie nelengvą žindymo pradžią, nes žindymo varikliukui po Cezario pjūvio operacijos neretai prireikia daugiau laiko, kantrybės ir pastangų. Apie tai, kokia didelė dovana yra mylinti ir rūpestinga bendruomenė, kuri gali mėnesį laiko gaminti ką tik kūdikio susilaukusiai šeimai šiltą naminį maistą. Apie baimę ir gėdą kreiptis pagalbos, pasakyti, kad jautiesi labai blogai. Ir norą, kad tavimi pasirūpintų lyg maža mergaite, ir norą atstumti tą rūpestį, nes nori būti stipri ir pati su viskuo susitvarkyti. O be to, atrodo, kad kitos ir nekalba apie tai, koks tas pradžios laikotarpis gali būti sudėtingas, tai tikriausiai tik aš viena čia klimpstu ir nesugebu? Manau, kad šis pokalbis puikiai įsilieja į mamos psichikos sveikatos temą, kuria kalbėti savo bendruomenę kviečiame liepos mėnesį. Ačiū Ievai, jog atvėrė namų duris ir širdį, kad šis pokalbis įvyktų. Kviečiu klausyti, tapti KALBA MAMOS nare ir susitikti pokalbiams KALBA MAMOS Discord‘o kanale. Kalbėkime, mamos. Marija