Stovyklaviečių infrastruktūra keičia poilsį prie upių: beveik neliko laukinio turizmo

„Kodėl vienose šalyse mada natūraliai tampa kultūros institucijų, muziejų ir tarptautinių meno renginių dalimi, o kitose vis dar lieka pirmiausia industrijos ar pramogų reiškiniu?“, – komentare klausia mados žurnalistė Deimantė Bulbenkaitė ir, atsigręždama į Latvijos patirtį, pateikia penkias pamokas apie tai, kaip mada gali būti įtvirtinama kaip visavertė kultūros lauko dalis.„Dabar, kai Vakarai daugeliu atžvilgių susiskaldę, tai matome ir bienalėje. Šia prasme tai yra chaotiškiausi metai bienalėje per ilgą laiką“, – apie Venecijos bienalę sako meno kritikė iš Berlyno Kate Brown. Iki lapkričio vykstantis prestižinis šiuolaikinio meno renginys išgyvena įtemptą laiką.Lietuva turi gausybę upių ir ežerų, tačiau vandens turizmo potencialas vis dar nėra iki galo išnaudotas. Kartu kiekviena nauja prieplauka, poilsiavietė ar didesnis lankytojų srautas kelia klausimą, kaip plėsti turizmą nekenkiant krantams, vandens kokybei ir gyvūnijai. Ar įmanoma sukurti patogią ir šiuolaikišką vandens turizmo infrastruktūrą, kuri kartu saugotų ekosistemas?Epizodas iš kolegės Faustos Savickaitės rengiamo ciklo „Senojo laiko eteris“, kuriame atgyja muzikos ir muzikavimo radijuje istorija.Lietuviškos istorijos pėdsakų galima rasti gerokai toliau už Lietuvos teritorijos. Valstybinė kultūros paveldo komisija kviečia tapti paveldo detektyvais ir padėti papildyti „U-Paveldo“ duomenų bazę informacija apie Lietuvai reikšmingus objektus užsienyje. Šiemet ypatingas dėmesys skiriamas Kanadai. Kodėl šiuos ženklus svarbu užfiksuoti dabar, ką jie pasakoja apie skirtingas emigracijos bangas ir kas turėtų prisiimti atsakomybę už jų išsaugojimą?Ved. Justė Luščinskytė