Velnias lietuvių tautosakoje: jėgos per akis, o kaip su protu? II dalis

Pirmojoje epizodo dalyje aiškinomės, kodėl lietuvių tautosakoje velnias gali būti ir grėsminga antgamtinė būtybė, ir žmogaus lengvai pergudraujamas pasakų veikėjas. Antrojoje dalyje gilinamės į sritį, kuri velniui kelia ypač daug nesusipratimų, – žmogaus kūną ir lytiškumą. Lytinį aktą jis palaiko gręžimu ar kalimu, moters lytinius organus – sunkiai gyjančia žaizda, o ir savo paties anatomijos paskirtį išmano ne ką geriau.Šįkart kalbame apie vieną žiauriausių, bet kartu ir absurdiškiausių pasakų apie kvailą velnią motyvų – velnio kastraciją. Aiškinamės, ką tradicinėje kaimo kultūroje reiškė žodžiai „išromyti“, „išskapyti“ ar net „išgražinti“ ir kodėl velnias patiki, kad po tokios procedūros taps stipresnis, linksmesnis, gražiau dainuos ar net skaniai pavalgys. Kodėl pasakose velnio negailima? Ką kastracija reiškia ne tik jo kūnui, bet ir vyriškumui bei garbei? Ir kaip kerštauti sugrįžęs nelabasis dar kartą apgaunamas?Ved. Asta Skujytė-Razmienė ir Martynas Vingrys