Gyvenimo citrinos

Vaidos Survilės sūnui Ignui nustatytas cerebrinis paralyžius ir epilepsija. Nepaisant sunkių jausmų pradžioje, kuriuos Vaida prilygina „tarsi kas šalia susprogdino sprogmenį ir pačią kontuzijo“, moteris pasakoja, kaip galima išeiti is sunkiausių būsenų ir džiaugtis gyvenimu tokiu, koks yra. Su sunkiomis diagnozėmis ar be, gyvenimas gali būti tikras - su savais džiaugsmais ir pasiekimais, sunkumais ir isbandymais. Su Vaidos šeima galima susipažinti Instagrame paskyroje basos_kojos.Ved. Lavija Šurnaitė.

Šiandien Ievai Šegždaitei 38 metai. Paauglystėje ji buvo be galo aktyvi ir veikli mergina, jautėsi sveika ir tvirta. Vieno atsitiktinio apsilankymo pas medikus metu ištyrus širdį sužinojo, kad nutiko kažkas rimto. Nuo tada prasidėjo jos naujas gyvenimo etapas su širdies stimuliatoriumi, kurį reikia keisti kas dešimt metų darant operaciją be pilnos narkozės - pacientė išlieka budri, viską girdi ir bendrauja su personalu.Ved. Lavija Šurnaitė.

Lauryno Jacevičiaus gyvenimui tiktų posakis „Dievas veda nežinomais keliais“. Krepšininko karjeros iki paskutinio prakaito lašo siekęs Laurynas gavo stuburo traumą ir atrodė, kad su sportine svajone dužo ir visas gyvenimas. Tačiau tai buvo tik stotelė jo gyvenime pakeliui į tikrąjį pašaukimą – apologetiką.Ved. Lavija Šurnaitė.

Aistė Bikauskė pirmo tipo cukriniu diabetu susirgo būdama 10-ies metų. Gyvenimo iki šios ligos, moteris jau net ir nepamena, tačiau atmintyje vis dar gyvas apie diagnozę išgirdusių tėvų išgąstis ir nerimas. Per 25-erius cukrinio diabeto „stažo“ metus, Aistei teko išgyventi sunkių jausmų, fizinių išbandymų bei išgirsti gąsdinančių medikų prognozių. Tačiau Aistė gyvena pilnavertį gyvenimą, augina vaiką, siekia karjeros bei dalinasi svarbiu ir aktualiu turiniu apie cukrinio diabeto realybę ir mitus, paneigia sena informacija grįstus stereotipus.Ved. Lavija Šurnaitė

Penkiolika metų sėkmingai finansininkės karjerą kūrusi Aistė Švetkauskė nusprendė, kad šis kelias visgi ne jai. Palikusi puikiai apmokamą darbą, nėrė į maisto gaminimo pasaulį, kuriame susidūrė su nežinomybe, neplanuotais sunkumais ir problemomis. Tapusi virtuvės šefe ir įkūrusi savo verslą, Aistė kasdien susiduria su alinančiais darbo krūviais, atsakomybe už darbuotojus ir kitais iššūkiais, tačiau yra laiminga eidama paskui savo širdį.Ved. Lavija Šurnaitė.

Vėžio diagnozę Aida Rafanavičė išgirdo prieš metus. Nors ligos forma pažengusi, tačiau Aida prisipažįsta – iš to, kaip jaučiasi ir atrodo, niekaip negali suvokti, kad ši istorija apie ją. Moteris pastebi, „kad medicina pavargo gelbėti gyvybes, kai gyvybės pačios savęs negelbėja“, todėl iš esmės pakeitė savo gyvenimo būdą, kad viskas, ką daro ar valgo, eitų išvien su medikų gydymu.Ved. Lavija Šurnaitė.

Darius Andrulis prisipažįsta, kad sėslus gyvenimo būdas, netikę mitybos įpročiai ir besaikis emocinis valgymas privedė jį prie tokio svorio, kuris šokiravo aplinkinius. Pats Darius, matydamas, kaip didėja, ėmė ignoruoti šį faktą, vengdamas savo atvaizdo veidrodyje bei paslėpdamas svarstykles. Vyrą ėmė kankinti skausmai, krūva gretutinių ligų, o medikai prognozuoti liūdną baigtį. Darių lydėjo depresinės nuotaikos ir gyvenimo troškimo praradimas.Dariaus pasakojimas, kaip jis nutarė gelbėti savo gyvenimą ir nuo 208 kg numetė 110 kg antsvorio.Ved. Lavija Šurnaitė.

Gabrielės Puleikienės sūnus Benas į šį pasaulį pasibeldė anksčiau laiko. Berniukui buvo nustatytas Dauno sindromas. Visa ši informaciją Gabrielės šeimą užgriuvo netikėtai, atnešdama išgąsčio, nežinomybės ir kaltės jausmus. Gabrielė Instagram paskyroje kuria turinį, kad parodytų, kaip pirminiai jausmai gali apgauti, o pasenusi informacija klaidinti apie realybę. Auginti vaiką su negalia - ne visada paprasta, bet tai geras, gražus, šviesus gyvenimas, kai atsisakoma prietarų.Ved. Lavija Šurnaitė.

Agnė Svilienė įkyrias, į paniką varančias mintis prisimena nuo vaikystės. Ją persekiodavau baimės, kad, jei neatliks vieno ar kito sugalvoto nelogiško veiksmo, nutiks kažkas labai baisaus. Būdama sąmoningo amžiaus suprato, kad būti kaustomai vis atsirandančių, niekuo nepagrįstų baimių nėra normalu. Taip moteris sužinojo apie obsesinį kompulsinį sutrikimą. Pasakojimas apie tai, kas jai padėjo išsilaisvinti nuo šio sutrikimo, – laidoje.Ved. Lavija Šurnaitė.

Onkologinę diagnozę Rasa Dooling priėmė ne kaip nuosprendį, o sudėtingą iššūkį, kurį reikia įveikti. Chemoterapija, operacija, imunoterapija, gydymo išprovokuota nauja liga, ištisi mėnesiai beveik nepasikeliant iš lovos nepalaužė moters dvasios kovojant su agresyvia krūties vėžio forma. Rasa savo kovą su liga vadina sveikimo keliu ir stengiasi jį pripildyti džiaugsmo akimirkomis, net kelionėmis, kurios tampa atokvėpio laiku nuo skausmo ir kančios.Ved. Lavija Šurnaitė.

Skaistė Zakarauskienė tris kartus laukėsi, tris kartus važiavo į ligoninę gimdyti, tačiau visus kartus namo grįžo tuščiomis rankomis. Toliau – onkologinė diagnozė ir operacija, visiems laikams atėmusi galimybę turėti vaikų. Nepaisant visko, Skaistė nori padrąsinti ir įkvėpti kitus, kad net ir toks milžiniškas skausmas praeina.Ved. Lavija Šurnaitė.

Augustinas Šulija į karo niokojamą Ukrainą vyko nesuskaičiuojamą kiekį kartų, nuo pat Rusijos invazijos pradžios. Tūkstančiai nuvažiuotų kilometrų, parų paros kratymosi autobusiuke, slėpimasis bunkeriuose, retos miego valandos, gatvėse gulinčių žuvusiųjų kūnų vaizdai, dienos, kai net pavalgyt pamiršdavo. Tačiau nepaisant viso siaubo, labiausiai atmintin Augustinui įsirėžę susitikimai ir pokalbiai su žmonėmis, kurių dvasios stiprybė ir paprastumas sunkiai suvokiamas visų įvykių akivaizdoje. „Grįžęs iš ten, noriu tik vieno: tylėti, stebėti kaip auga pomidorai ir gyvalazdės bei glostyti katiną“ - pasakoja kolega.Ved. Lavija Šurnaitė

Jauna ir graži moteris Ilona Plavska savo socialinių tinklų paskyras nutarė skirti prasmingo turinio sklaidai. Prieš 5 metus sužinojusi apie autizmo diagnozę sūnui, išverkusi visas ašaras, išgedėjusi dužusius lūkesčius, išgyvenusi visas baimes dėl sūnaus ir savo ateities, ji užaugo į brandžią ir labai laimingą asmenybę. Ilona dalijasi savo ir Aleksandro kasdienybe, džiaugsmais ir iššūkiais, pasakoja apie įtraukųjį mokymą, skaito paskaitas ir konsultuoja autizmo klausimais kitus tėvus.Ved. Lavija Šurnaitė.

Alkoholis, rūkymas ir lošimai Eugenijų Šnipą įtraukė dar paauglystėje. Vyras prisipažįsta, kad visos priklausomybės radosi dėl vidinės tuštumos, skausmo, bėgimo nuo savęs. Muštynės apsvaigus, akistata su policija, išgėrinėjimai iki sąmonės netekimo. Suvokęs, kad pats iš savęs vagia gyvenimą, jis pasiryžo išsilaisvinti nuo priklausomybių žabangų. Dienas, kai nustojo lošti, gerti, rūkyti, skaičiuoja lyg naujus gimtadienius. Šiandien Eugenijus savo patirtimi ir žiniomis dalijasi su kitais, kenčiančiais nuo įvairių priklausomybių, kurių sąrašas vis ilgėja: kvaišalai, cukrus, ekranai, seksas, besaikis pirkimas ir t.t.Ved. Lavija Šurnaitė.

Rima Aleknavičė gyvena džiaugsmingo laukimo akimirkomis: jau netrukus ji susitiks su savo pirmagimiu. Kai prieš metus Rimą pakirto siaubingi skausmai, medikai ne iš karto sumojo, kokia jų priežastis. Galiausiai viena sveikatos specialistė nustatė moteriai negimdinį nėštumą. Rima buvo įspėta, kad negimdinis nėštumas neretai baigiasi nevaisingumu.Tačiau Rima paneigė visas prognozes, ji netikėtinai greitai atsigavo - po vos kėlių mėnesių sėkmingai pastojo.Ved. Lavija Šurnaitė.

Laurynas Bogusevičius pasakoja, kad vadinamųjų citrinų jam netrūksta nuo vaikystės. Dar vaikystėje sužinojo, kad negirdi viena ausimi. Vėliau turėjo stiprią priklausomybę nuo rūkymo. Nuolat kovoja su antsvoriu. Vienu svarbiausiu ir rimčiausiu iššūkiu Laurynas įvardija tėvystės realybę - kuriai nebuvo pasiruošęs pradžioje. Išgyvenęs kontraversiškus jausmus, jis subrendo ir išaugo į laimingą bei mylintį tėvą.  Ved. Lavija Šurnaitė.

Kai Justinas Visickas sužinojo, kad niekada netaps tėčiu dėl sveikatos problemų, lengva nebuvo. Graudindavo tėvo diena pirmaisiais birželio sekmadieniais, tėčius apsikabinusių vaikų nuotraukos ar mintys, kokiu tėčiu pats būtų tapęs. Priėmęs ir susitaikęs su nauja realybe, Justinas suprato, kad jo gyvenimas neprivalo tapti mažiau įdomus ar spalvingas net nesant atžaloms. Charizmatiškas, šiltas, atviras, linksmas jo būdas traukia ir žavi aplinkinius, todėl įdomių veiklų ir gyvenimo skonių jam netrūksta. Justinas kuria „stand-up“ komediją, rengia pasirodymus, tinklalaides, rašo debiutinį siaubo romaną, penkiolika metų dirbo mokytoju. Vienas svarbiausių Justino stiprybės šaltinių – krikščioniškas tikėjimas. „Evangelizuoju net per savo tatuiruotes ir biblinius juokelius ant scenos“, – juokauja pašnekovas.Ved. Lavija Šurnaitė.

Kai Justinas Visickas sužinojo, kad niekada netaps tėčiu dėl sveikatos problemų, lengva nebuvo. Graudindavo tėvo diena pirmaisiais birželio sekmadieniais, tėčius apsikabinusių vaikų nuotraukos ar mintys, kokiu tėčiu pats būtų tapęs. Priėmęs ir susitaikęs su nauja realybe, Justinas suprato, kad jo gyvenimas neprivalo tapti mažiau įdomus ar spalvingas net nesant atžaloms. Charizmatiškas, šiltas, atviras, linksmas jo būdas traukia ir žavi aplinkinius, todėl įdomių veiklų ir gyvenimo skonių jam netrūksta. Justinas kuria „stand-up“ komediją, rengia pasirodymus, tinklalaides, rašo debiutinį siaubo romaną, penkiolika metų dirbo mokytoju. Vienas svarbiausių Justino stiprybės šaltinių – krikščioniškas tikėjimas. „Evangelizuoju net per savo tatuiruotes ir biblinius juokelius ant scenos“, – juokauja pašnekovas.Ved. Lavija Šurnaitė.

Algis Bitautas apie mokytojo kasdienybę, kurioje – ribas peržengiantys mokinių tėvai, „ant trijų raidžių“ jį siunčiantys moksleiviai, nepagarba ir žeminantis administracijos elgesys bei nemalonių staigmenų su žarnynu iškrečiantis susirgimas - opinis kolitas.Ved. Lavija Šurnaitė.

Metodija Vidūnaitė vienoje garsioje Lietuvos įmonėje nuėjo karjeros kelią lyg iš vadovėlio. Būdama studentė pradėjo dirbti prekybos centro kasoje ir per dvidešimt metų toje pačioje įmonėje pakilo iki personalo vadovės pozicijos. Stabilus, solidus atlyginimas, respektabilios pareigos - iš šono atrodė, kad tai jau yra veiklos viršūnė ir dabar belieka joje išlikti bei mėgautis teikiamais privalumais. Tačiau gimus trečiajam vaikui, moteris pajuto, kad nori keisti savo profesinį kelią ir išdrįsti vėl viską pradėti nuo nulio.Ved. Lavija Šurnaitė

Valentina White pastebi, kad visuomenei sunku suprasti besiskiriančias moteris, o skyrybos kaip reiškinys dažniausiai laikomas tik neigiamu dalyku. Tačiau, pasak pašnekovės, skyrybos gali būti su pliuso ženklu, kai jos tampa žūtbūtiniu reikalu. „Pirmuose santykiuose patyriau tiek smurto ir skausmo, kad ėmiau žalotis pati. Antruose – vyras netapo mano vedliu ir palaikymu, todėl supratau, kad mums geriau skyrium“, - pasakoja ji.Ved. Lavija Šurnaitė

Tris dešimtmečius sėkmingai karjeros laiptais IT srityje lipęs Dainius Jaudegis šią vasarą padarė didelį posūkį profesinėje veikloje ir tapo evangelikų kunigu. Šokiruoti kolegos įkalbinėjo Dainių pasilikti, nes pašnekovas buvo sėkmingas, ne vieną įmonę nuo bankroto pakėlęs, mylimas ir gerbiamas specialistas. Tačiau Dainius dėl savo sprendimo buvo ramus, nes ėjo į jį ne vienerius metus. Pasakojimas - kaip atrodo kelias nuo produktų vadybininko iki klebono.Ved. Lavija Šurnaitė.

Jau 10 metų Erika Juozelėnė gyvena laisvą be narkotikų gyvenimą ir jaučiasi nauju žmogumi. Žvelgiant į savo praeitį pašnekovei šiurpsta oda - būdama 15-19 metų amžiaus intensyviai vartojo kvaišalus, kol neatsidūrė ant mirties slenksčio.Dramatiškas Erikos virsmas, kuris nutiko kone per vieną naktį, ir sąmoningai kuriamas gyvenimas dabar, kuriame vyras, dukra ir mylimas kūrybinis verslas.Ved. Lavija Šurnaitė.

„Per gyvenimą einu su dviem didelėmis citrinomis rankose", - šypsosi Donata Banaitytė. Metaforinės citrinos - onkologinė liga, kuri moterį prispaudė 30-ies, kai turėjo du mažus vaikus ir vyko skyrybos su vyru po keliolikos drauge praleistų metų. Skyrybos Donatai tapo sunkesniu ir skaudesniu išbandymu nei liga, tačiau kartu tai tapo ir postūmiu imtis veiklos, apie kurią svajojo, bet vis nedrįso. Dabar Donatos širdyje yra gilus žinojimas, kad viskas bus gerai.Ved. Lavija Šurnaitė.

Ankstuke save vadinanti Dovilė Jakubkaitė tvirtai laiko gyvenimą savo rankose ir stovi ant kojų. Šios metaforos moteriai labai svarbios, nes kadaise, po sudėtingos kojos ilginimo operacijos, jai reikėjo išmokti vaikščioti iš naujo. Paskubėjusi gimti, Dovilė atsinešė ir daug sveikatos iššūkių į šį pasaulį: kūdikystę inkubatoriuje, operuojamą širdį, cerebrinį paralyžių, nuolatinius kojų ir kūno skausmus, silpną imunitetą ir dar daugiau.Pašnekovė pasakoja apie tėvų užsispyrimą ir ryžtą, kuris padarė proveržį dukros ligos istorijoje, apie tai, kaip jai pačiai sekėsi priimti save, ištverti patyčias bei tapti savo likimo šeimininke.Ved. Lavija Šurnaitė.

Tadas Pranaitis nelengvos emigranto duonos atsikando du sykius - Didžiojoje Britanijoje ir Danijoje. Atrodė, kad svetur žolė žalesnė, o iš dangaus lyja pelningais ir gerais darbais. Realybė pasirodė esanti kitokia: darbo laukimas skaičiuojant paskutinius pinigus ir mintant vien ryžiais, sudėtingos ir nesaugios gyvenimo sąlygos, apgavystės iš tarpininkaujančių lietuvių ir kt. Kantrybė Tadui trūko, kai suprato, kad yra laikomas daiktu, vergu, bet ne darbuotoju. „Aš tave nusipirkau ir dabar tu priklausai man“, - rėžė fermos Danijoje šeimininkas, kai Tadas norėjo aplankyti nelaimės ištiktą šeimą Lietuvoje. Nors patirtys užsienyje Tadą užgrūdino, minčių gyvenimą kurti svetur nebėra. Tadas jaučiasi laimingas gyvendamas Lietuvoje, kur begalė karjeros galimybių.Ved. Lavija Šurnaitė

„Visiems ir visoms primenu, kad man depresija“, – sako Akvilė Giniota, su šiuo psichikos sutrikimu susidurianti jau antrą sykį. Pirmą kartą depresija moterį prispaudė po vaiko gimimo, antrąjį – siekiant akademinių aukštumų.Kokių baimių ir stigmų vis dar esama kalbant depresijos tema bei kaip išmokti būti su ja?Ved. Lavija Šurnaitė.

Vidury baltos dienos Artūrą Čižiūną pakirtę skausmai pilvo juosmenyje sustabdė gyvenimą ir apvertė aukštyn kojomis. Savo sveikatą nuolat tikrintis linkusį Artūrą ilgoms savaitėms į ligoninę paguldė netikėtai pakrikę kraujo rodikliai. „Gydytojai lankė mane kraipydami galvas ir su tuntu studentų, buvau tapęs savo skyriaus talismanu, niekaip nepaliekančiu palatos lovos“, – juokauja pašnekovas.Ved. Lavija Šurnaitė.

Eglės Lasienės sūnui Taurui 6 metai, bet jo ligos istorija jau ilga, sunki ir pilna įrašų. Vaikui nustatyta sunki negalia, rimti raidos sutrikimai, jam reikalinga nuolatinė priežiūra. Kažkada nepažįstamos moters išgirstas pasakojimas apie savo neįgalų vaiką Eglei suteikė daug stiprybės, jėgų, vilties ir bendrystės jausmą, todėl šiandien savo sudėtingomis patirtimis ji dalijasi pati. „Motinystė, auginant sunkių ligų paveiktą vaiką, yra kitokia, netobula, bet labai tikra ir brangi“, - pasakoja moteris.Ved. Lavija Šurnaitė.

Vienas žinomiausių mokytojų Lietuvoje Alius Avčininkas pasakoja apie skaudžiais išgyvenimais dėl patyčių pažymėtą savo vaikystę, mokyklinius bei studijų metus. Ką patyčios padaro žmogaus sielai, kokius ilgalaikius pėdsakus palieka? Kaip atsitiesti, pasveikti ir ištiesti ranką kitam panašioje situacijoje?Ved. Lavija Šurnaitė.

Redos Aurylaitės ūgis – 1,24 m, tačiau tai netrukdo jai gyventi gyvenimo. Reda sukūrė šeimą, pagimdė dukrą, ėmėsi verslo ir nuolat kovoja už savo bei likimo draugų teises.Ved. Lavija Šurnaitė.

Gerdos sūnui sudėtinga širdies operacija atlikta, kai berniukui buvo vos dvi dienos. Moteris prisimena, kaip sunku buvo pasirašyti popierius, kad supranta visas grėsmes ir prisiima atsakomybę dėl sūnaus likimo...Šiandien Gerdos pirmagimis yra stiprus ir vikrus paauglys, o šeimoje auga dar du vaikai.Ved. Lavija Šurnaitė

Paula Čepinskaitė patyrė baisiausias anoreksijos ir bulimijos formas. Abi ligos merginą žalojo tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Perėjusi valgymo sutrikimų pragarą, Paula savo istoriją surašė į knygą: jei savo beprotiškai nepatogiu atvirumu išgelbėsiu bent vieną merginą ar vaikiną, būsiu laiminga.Ved. Lavija Šurnaitė.

Kristina Savickytė – viena tų žinomų Lietuvos moterų, kiurios drąsiai kalba nepatogiomis temomis. Švęsdama savo vidurio amžių, ji pasakoja apie krizes ir iššūkius, kurie nutinka metų virsme. Kristina pastebi, kad menopauzės tema apskritai yra vis dar paraštėse, nors garsiai apie ją kalbėti yra didelė būtinybė. „Ne tik kalbėti, bet ir girdėti, nes moterų reikalai nėra tik jų pačių reikalas, jų išgyvenimai turi rūpėti ir būti suprantami visiems, kurie yra šalia, – vyrams, vaikams, draugams etc“, – įsitikinusi K. Savickytė.Ved. Lavija Šurnaitė.

Kad yra autistiška, Tatjana Pleskevičienė sužinojo būdama jau 40-ies. Laikotarpį nuo vaikystės iki šių dienų ji prisimena kaip išbandymų metą, kuriame netrūko kančios, bandant suvokti, kodėl netelpa į socialinius rėmus. Žinia apie savo autistiškumą ne tik išlaisvino ją pačią, bet ir leido labiau suprasti sūnų, kuriam taip pat nustatytas šio spektro sutrikimas. Tatjana juokiasi, kad viusomenėje sklando mitas, jog visi žmonės yra truputį autistiški: „Negali būti truputį nėščias, kaip ir negali būti truputį autistiškas“.Ved. Lavija Šurnaitė.

Daiva Babilevičienė žalojančius, kitaip vadinamus toksiškus, santykius išgyveno ne tik su romantiniu partneriu, bet ir su savo tėvu. Pokalbis apie tai, kaip atpažinti sielą nuodijančius santykius ir atsiriboti nuo artimos aplinkos žmonių, kurie sukelia emocinį smurtą.Ved. Lavija Šurnaitė.

Milda Glebutė, paakinta artimųjų, pasirinko profesiją ne pagal pašaukimą, o dėl ekonominių sumetimų. Mildos tėvai muzikantai, pabijoję, kad dukrai bus sunku kurti ateitį, pasukus kūrybiniu keliu, įkalbėjo dukrą rinktis „solidesnę veiklą“ nei drabužių sritis.Milda prisipažįsta, kad šešerius metus kankinosi teisininkės kėdėje: kaustė gėdos jausmas ir baimė, ką kiti pagalvos, jei mes tokį prestižinį darbą, kol galiausiai išdrįso viską pradėti iš naujo. Pasakojimas apie psichologinį lūžį, artimųjų nepritarimą ir užsitarnautą drabužių stilistės sėkmę.Ved. Lavija Šurnait

Gintenio Dauparo pasakojimas apie tai, kaip paleisti ir atleisti motinai, kuri nesirūpino, nemylėjo, skriaudė ir manipuliavo - nuo sūnaus vaikystės iki paskutinės savo gyvenimo dienos.Ved. Lavija Šurnaitė

Beveik du dešimtmečiai asmeninio Evos Basevičiūtės gyvenimo paženklinti destruktyvių, toksiškų santykių su partneriais.10 metų santuokos, kurią Eva vadina klaida, tuomet po skyrybų gana greitai užmegztas naujas ryšys, kurį lydėjo psichologinis ir emocinis smurtas. Tik likusi viena ir išmokusi išbūti vienatvėje, pažinti save ir savo poreikius, neskubėti į naujus santykius, užaugino ir išlaisvino Evą kaip moterį ir asmenybę. Pirmiausia, mylėdama ir gerbdama save, ji galiausiai sutiko savo sielos draugą, su kuriuo puoselėja mylintį, auginantį ir džiuginantį santykį, kuris tęsiasi šešerius metus.Ved. Lavija Šurnaitė.

Rimantės Gasparaitienės šeima, laukdama eilės savo giminaičiams į senelių namus, apsisprendė globoti artimuosius savo namuose. Galvojo, kad tai bus laikinas poros mėnesių sprendimas, kol senoliai gaus vietą valdiškoje globos įstaigoje, bet ilgainiui pajuto, kad nori ir gali giminaičiais kasdien rūpintis patys. Rimantės namuose jau dvejus metus gyvena daugybės insultų pakirstas, sunkiai kūną valdantis ir nekalbantis uošvis, o prieš metus prie šeimos prisijungė ir Alzheimeriu serganti Rimantės mama.Pokalbis apie senolių karšinimo prozą ir poeziją.Ved. Lavija Šurnaitė.

Viačeslavas Mickevičius teatro idėja degė nuo pradinių klasių. Svajojo įstoti į aktorinį ir jam pavyko iš pirmo karto. Tačiau didieji jo lūkesčiai dėl aktoriaus profesijos griuvo du sykius. Pirmą kartą - studijuojant įsuko įtempta ir išsunkianti vienokia realybė, antrą - atėjus dirbti į teatrą pasitiko dar kitoks pasaulis, pilnas emociškai ir vertybiškai nepriimtinų standartų.Iš dviejų teatrų priverstas pasitraukti, aktorius priėmė šią nesėkmę kaip išsilaisvinimą ir galimybę pagaliau nerti į seniai svajotą cirko artisto darbą.Ved. Lavija Šurnaitė.

Jauna pora Edita ir Aidas Deltuvos jau ketverius metus globoja būrį paauglių. Tapti globėjais jie pasiryžo, kai Editai buvo vos 22, o Aidui 24 metai. Anuomet jie apsigyveno su 12 šeimynos gyventojų, šiandien jų namuose šurmuliuoja devyni paaugliai.Pokalbis apie jaunos poros pasirinkimą, lūkesčius, realybę, sunkumus ir džiaugsmus rūpinantis gausia šeimyna.Ved. Lavija Šurnaitė.

Po slystelėjimo ant pirties grindų ir nuo kryčio į baseiną kaklą susižalojęs Martinas Baltrušaitis ant kojų nebepakilo. Anuomet Martinui buvo 24-eri ir jis tiesiog užsuko iš šventės parsivežti giminaitės – pats nei baliuje dalyvavo, nei išgėręs buvo. Prie netikėtos traumos prisidėjo medikų aplaidumas ir vos per vieną naktį Martino gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis. Buvęs jaunu, sportuojančiu aukštaūgiu turėjo priimti naują realybę ir visko išmokti iš naujo – kaip vėl savarankiškai valgyti, valytis dantis, maudytis, sėdėti ir kt.Pradžioje Martinas nevaldė visų keturių galūnių, bet užsispyrimas, darbas ir laiku išgirsta taikli medikės replika – „Juk nenori nuėjęs į pasimatymą su mergina, negalėti pats šakutės pakelti“, suteikė ryžto susigrąžinti rankų valdymą. Atsisėdus į neįgaliojo vėžimėlį, Martiną buvo apnykusios abejonės dėl romantinių santykių, bet paaiškėjo, kad dėmesio iš moterų jam niekada netrūko ir netrūks.Šiandien Martinui 50 metų. Jis kasdien keliauja į darbą įmonėje, kurioje jau dirba beveik du dešimtmečius. Taip pat jis užsidegęs fotografas, besiruošiantis naujai parodai, bei aistringas keliautojas po Lietuvą.Ved. Lavija Šurnaitė

Po ADHD spektro „skėčiu“ telpa visa Rūtos Viktorijos Rūtės šeima: trys vaikai bei ji pati. Šį paveldimą sindromą moteris atpažįsta ir savo tėtyje. Rūtos Viktorijos kasdienybė pilna iššūkių ir netikėtumų - nuo kelionių į ligoninę iki skambučių iš policijos komisariato. Moteris neslepia, kad jos šeimos gyvenimas aplinkiniams kartais kelia šiurpą, bet ji savo vaikus myli, įžvelgia jų unikalumą, spalvingumą ir jais didžiuojasi: „Žinau, kad su jais viskas bus gerai, jie ras savo vietą po saule“.Ved. Lavija Šurnaitė

Aistė Strelčiūnė jaun išgirdo leukemijos diagnozę. Kad būtų persodinti donoro kaulų čiulpai, jai teko ištverti agresyvią chemoterapijos formą. Po kelių metų, kai jau atrodė, kad gyvenimas tvarkosi ir Aistė atgauna jėgas, smogė dar viena diagnozė – iš gimdos į žarnyną išplitusi endometriozė. Gydymas su opearcijomis vėl pareikalavo didelių pastangų viską ištverti. Aistė su vyru svajojo apie kūdikį, bet medikų prognozės suteikė vos 5 % tikimybės... Šiandien Aistė glaudžia prie savęs dukrą ir vadina tai stebuklu.Ved. Lavija Šurnaitė.

Nida Matiukienė – trijų vaikų mama. Visos moters atžalos gimė anksčiau laiko. Pirmagimė dviem mėnesiais paskubėjo ateiti į šį pasaulį, sūnus vienu, o jaunėlė gimė sverdama vos 600 g. Kai kurie prisiminimai Nidą graudina iki šiol, nors praėjo daugiau nei keliolika metų. Pasakojimas apie tai, kaip laimingai užauginti savo vaikus, nepaisant baimių, ne visada viltingų prognozių ir sveikatos iššūkių. Ankstukų trijulė išaugo į sveikas, protingas ir unikalias asmenybes.Ved. Lavija Šurnaitė.

Airidas Jankus sunkumų ne gėdijasi ar juos slepia, bet atvirai pasakoja apie įveikos būdus.Kaip pavyko suvaldyti bėdas dėl alkoholio ir lošimų, potraukį pornografijai ir besaikiui saldumynų vartojimui bei gyventi su sudėtinga autoimunine liga.Ved. Lavija Šurnaitė

Arturo Lebedenko gyvenime nuo vaikystės pilna skaudžių patirčių ir išgyvenimų: ilgametės patyčios mokykloje, mintys apie savižudybę, ankstyva motinos mirtis ir skandalais apipintos skyrybos. Dabar Arturas gyvena vieną gražiausių savo etapų: puoselėja naujus asmeninius santykius bei eina išsvajotu profesiniu keliu. Pokalbis apie tai, kaip susikurti save iš naujo vėl ir vėl.Ved. Lavija Šurnaitė.

Aistė Krušinskaitė, patyrusi sunkią stuburo traumą ir atsisėdusi į neįgaliojo vežimėlį suprato, kad atėjo metas išlaisvinti ir įgalinti save iš naujo – todėl ėmė atvirai kalbėti apie savo identiteto paieškas ir homoseksualumą. Kad ši tema išeitų iš uždarų ratų, turėjo praeiti dešimt metų. Šiandien Aistė apie homoseksualumą bei savo negalią kalba laisvai ir daug juokaudama.Ved. Lavija Šurnaitė

Nuo vaikystės tenisu gyvenusi Akvilė Paražinskaitė šiam sportui atidavė 20 metų. Per savo karjerą galėjo didžiuotis aukštomis vietomis pasaulio teniso reitinge. Tačiau atėjo diena, kai Akvilė suprato, laikas sustoti ir priimti naują realybę - jos teniso kelias baigtas. Prasidėjo panikos priepuoliai, emocinis ir fizinis krūviai tapo nepakeliami, slėgė lūkesčiai - savo ir kitų. Padėti tašką buvo be galo skaudu, bet labai reikalinga, buvusi sportininkė pajuto didžiulį palengvėjimą.Kuo 28-erių Akvilė gyvena šiandien? Kviečiame klausytis pokalbio.Ved. Lavija Šurnaitė.