"Gyventi Tikėjimu" Pastoriaus Artūro mikrofonas

Kalėdinis stebuklas šiai dienai.

Kur mes darome su savo rūpesčiais? Paprastai tai sprendžiame problemas, ieškome išeičių, stengiame sutvarkyti reikalus. Jėzus mus kviečia savuosius rūpesčius pavęsti jam, apie tai kartu ir pamąstykime.

Per savo gyvenimo kelionę daugelis mūsų nešame per didelį bagažą ir sunkų svorį, ir ta našta pavojingai slegia ir skandina mus, stengianties pasiekti Dievo Karalystę. Kai ką reikia numęsti, kažko reikia atsisakyti. Pamąstyk kartu su manimi, ir galbūt tai ir tau bus kažkokia motyvacija palengvinti savo gyvenimą,

Apie drąsa kalbėti yra pats metas, nes daug nedorybės ir nedorėlių, kėsinasi ne tik į tavo laisvę, bet ir į sąžibę, bei tikėjimą.

Mes visi turime savo gyvenimui tam tikrų lūkesčių. Gal būt mums tai ir netikėtumas, bet ir Dievas mums turi lūkesčių, ir apie tuos lūkesčius Jis mums ir kalba per savo Sūnų Jėzų.

Jobo knygoje skaitome mums žinomą tiesą apie tai, kad Dievas yra pakabinęs žemę erdvėje. Dažnai savo gyvenimo keliuose taip pat pasijaučiame pakibę tarp dangaus ir žemės, ir jausmas būna toks, kad esame praradę kontrolę. Biblijjoje atrandame tiesas, kurios mus pamoko, kad kybojimas tarp žemės ir dangaus, dieviškosios ir pasaulietinės realybės yra ne išskirtis ir kažkoks nuokrypis nuo kurso, tačiau neišvengiamas potyris.

Kiekvienas žinome, kad mums reikia lavintis ir negalime stovėti vietoje, nes nesilavindami laiko eigoje pradedame silpnėti. Apie lavinimąsi galime kalbėti daugeliu aspektų – lavinti fizinius pajėgumus, lavinti emocinį atsparumą, lavinti išsimokslinimą ir t.t. Visgi apaštalas Paulius mokė tai, kad būtent bažnyčia yra lavinimosi vieta, kad santykiai tarp tikinčiųjų ugdo, kad susitikimas su Dievu keičia. 

Dvasinio augimo požymis yra linksmumas. Dvasiškai brandūs žmonės dažnai yra džiaugsmingi ir linksmi, dėl šios priežasties žvelgdami į šią Dovydo psalmę ir kalbėsime apie tai, kaip rasti linksmumą ir būti linksmu žmogumi.

Tikinčiųjų santykiuose taurumas yra ne savaime suprantamas požiūris, tačiau skausmingas, it gimdymas, augantis santykis. Kviečiu tave brangus klausytojau paklausyti ir apmąstyti apie šią dabartiniais laikais užmirštamą žmogišką sąvybę.

Tarnaujame ne dėl savirealizacijos, bet dėl Dievo karalystės. 

Mes nuolatos matome ženklus ir pagal juos gyvename. Taip pat mokomės skaityti ir suprasti žmonių kultūros, gamtos, kūrinijos ir netgi Dievo ženklus. Kai juos suprantame gyvename labiau sėkmingai, nei visiškai jų neišmanome. Taigi ir dabar apmąstykime svarbų Dievo ženklą, kurį Jis mums davė, kad augtume dvasiškai ir pasitikėtume Dievu.

Šviesoje mes ne tik geriau matome savo aplinką, bet ir augame, puikiau jaučiamės. Aaroniškas palaiminimas yra mums būti nušviestais, kad augtume Dieve, atspindėtume nuo Jo veido Jo Šlovę. 

Ar tave kas nors pažadino gyvenimui su Dievu, ar vis dar miegi sapnuodamas Dievą ir Jo karalystę? Jonas Krikštytojas į viešumą Izraelyje išėjo tautą žadindamas radikaliausiais netodais: nardindamas žmones į vandenį, grasindamas jiems kirviu ir ugnimi. Tai žmonių kartai tai buvo veiksmingą ir jie eilėmis rikiavosi prie Jono krikšto. 

Ar esi pasirengęs sutikti grįžtantį Kristų? Ar esi pasirengęs savo gyvenimo permainoms? Tai tikrai yra svarbūs klausimai, apie kuriuos reikia kalbėti, ypač girdint tokius Evangelijos žodžius.  

Šventas Raštas kalba apie tai, kad žmogus gyvendamas prisipildo įvairių dalykų, tačiau reikia vieno svarbiausio - Dievo Dvasios. Apie tai ir yra šis pranešimas remiantis pasakojimu iš Apaštalų darbų knygos apie pirmąją krikščionių bendruomenę. Klausimas po pranešimo, kurį svarbu mums patiems sau atsakyti - o kokios Dvasios aš esu prisipildęs ir kokį kvapą aplink save skleidžiu?

Kiekvienas žmogus gyvenime jaučia ir turi trinties. Dažnai tuose sunkiuose trintyse mes save sutriname ir sueikvojame. Šventas Raštas moko mus apie tai, kad per gyvenimą judėti reikia Dievo patepimo. Taip yra lengviau, galima pekelti didesnius krūvius, tarnaujama ir gyvenama ilgaamžiškiau. 

Paprastumas neslypi mūsų pačių viduje. Mes esame sudėtingos asmenybės, todėl paprastuma man ir tau reikia naujai atrasti. Jėzus mus parodė kryptį, kur slypi paprastumas. Todėl paklausydami šių kelių minčių iš Jėzaus, ir apmąstymo, galbūt pavyks man ir tau tapti paprastesniais žmonėmis. 

Gyvename greitu tempu greitame pasaulyje ir vienas su kitu varžydamiesi, stengdamiesi ne tik išgyventi, tačiau dar ir kažką užgyventi mes pamirštame paprastumą, kuris gyvenimui atneša daug džiaugmo ir suteikia ramybės. Paprastumas nėra sudėtinga, apie tai ir yra šis podcastas. 

Kiekvienas mūsų kažkuriuo metu įklimpstame į kažkokią pelkę. Kai kurie joje ir lieka, ir įstrigę įsitaiso gyventi, tačiau galima šauktis Viešpaties, kuris iš jos ištraukęs pastato ant uolos, ir įgalina giedoti naują giesmę. Apie tai ir yra šis pasidalijimas. 

Dalinuosi Ps 40 mintimis apie kantrų Dievo laukimą, kuris tikrai mus girdi ir tikrai ateina mums į pagalbą. 

Kiekvienas žmogus yra paklustantis vienokiai ar kitokiai tvarkai. Kaip organinis kūnas paklūstame fiziniams ir visokiausiems kitokiems dėsniams darantiems įtaką mūsų organizmams, o kaip visuomenės nariai taip pat paklūstame ir visuomeninei tvarkai. Dievo žodyje taip pat yra kalbama apei požiūrį paklūsti Dievo tvarkai. Iš dalies apie tai ir yra šis pokalbis. 

Jėzaus mokiniai užtvindė Jeruzalę Kristaus mokymu, ir dėl tos priežasties susilaukė daugybės kaltinimų ir patyrė bausmes. O kaip mes gyvename su Jėzaus mokymu, ir kokiu turiniu mes "užtvindome" dabartinio pasaulio visuomenės žmones?

Žmogaus kūnas yra sudarytas maždaug iš 80 procentų vandens, todėl daug judant, sportuojant, karščiuojant pats kūno organizmas reikalauja vandens, kūną atgaivinančių ir papildančių skysčių,  nes toks yra gyvybinis organizmo poreikis. Stokodamas skysčių kūnas silpsta, akys temsta, energijos mažėja, atsiranda bloga savijauta. Klausant Jėzaus žodžių kančios ant kryžiuaus metu, mes galime keliais požiūriais pažvelgti į tai, ką Jam ir mums reiškia šis žodis „Trokštu“.

85 psalmė tai giesmė apie santykių atstatymą. Joje iškalbėta neviltis, skausmas, kartėlis, tačiau ir sugrįžęs džiaugsmas, viltis, meilė ir ramybė. Kai pasaulis kariauja norisi ne to, kad karas, kančia, skausmas, neviltis tęstųsi, o sugrįžtų ramybė viltis, meilė, pasitikėjimas, darbas. Ši psalmė mus veda į šį sugrįžimą, kad gyvenimas yra taikus, jame yra grožio ir meilės, gerumas laimi, teisingumas įsigali. Žvelgdamas į šią psalmę ir aš pamėginsiu padrąsinti šiais Dievo žodžiais apie santykių atgaivinimo svarbumą, ir to artimo ryšio išlikimą.

Esame įpratę manyti, kad mes esame nuolatos Dievo mėginami, tyriami, gryninami. Vis dėlto šį kartą per Malachiją Viešpats kviečia mus jį išmėginti, pasižiūrėti į tai ką jis gali, kiek jis moka mus palaiminti. 

Neįmanoma yra apiplėšti Dievą. Vis dėlto Viešpats apie tai kitaip mano, ir tą mums pasako per pranašo Malachijo žodžius. 

Ar esate girdėję apie intymią maldą? Jei ne paklausyime ką apie ją mums pasakoja Jėzus, kaip intymia malda meldėsi Danielius. 

Už užrakintų durų gali vykti tiek blogi tiek geri dalykai. Skaitydami Jono evangelijos pasakojimą apsvastysime, kokie geri dalykai gali vykti mūsų gyvenimuose, kai mes esame už uždarų durų, atskirtyje nuo pasaulio visuomenės. 

Širdis yra ne vien tik žmogaus kūno, bet ir Dvasios pagrindinis organas. Šventas Raštas mus moko melstis širdimi. Šiuo žodžiu kviečiu sekti Dievo žmonių pavyzdžiu ir ieškoti bendravimo su Dievu iš širdies į širdį. 

Mes daug dalykų gyvenime pradedame ir baigiame bučiniu – pasisveikiname ir atsisveikiname, išreiškiame giminystės ir bičiulystės ryšį, patvirtiname savo meilę, pademonstruojame lojalumą, parodome rūpinimosi ženklus, esame mandagūs ir išauklėti. Priežasčių, kodėl šiuos metus galėtume pradėti „Bučioniu“ yra nemažai, tačiau kodėl nepradėjus galvojant apie bučinį Dievui?

Todėl, kad esame žmonės ir daug galvojame, dažnai ir melžiamės protu. Ką reiškia mums melstis protu? – kai mes aiškiai suprantame, kad reikia Dievo valiai išsipildyti ir nepadės joks būdas, tačiau yra vienintelis neturint jokios kitos alternatyvos.

Kalėdų diena mums primena du skirtingus pasaulio polius: dangų ir žemę. Kaip Garbė Dievui aukštybėse, taip yra ir linkima žmonėms gyvenantiems žemės chaose ramybės ir taikos. Laimingų jums Kalėdų ir linksmų Naujųjų Metų. 

Dieviškasis  Sūnus tapo kūnu, kad mes kūniškieji taptume Dievo vaikais. Nuostabūs ir vilties kupini žodžiai, argi ne? Taigi gyvename tam, kad taptume, ir nuo to, kokius kelius pasirenkame ir priklauso, kokiais mes tapsime. 

Evangelijose paminėti piemenys yra nutvieksti Viešpaties šlovėįs šviesa. Tai tikrai labai nekasdieniška ne tik mūsų gyvenimuose, tačiau retas reiškinys ir pačios Biblijos pasakojimuose. Per šį pasakojimą apie piemenis pažvelgsime, kaip Adventinio pasakojimo ir patirčių paliesti galime augti dvasiškai per tai kaip sergėjame, žiūrime kas ten, ir grįžtame atgal. 

Keliaujant ir sustojus stotelelėje kartais mums tenka apmąstyti dalykus kur ir kodėl keliaujame, ką su savimi pasiėmėme ir ką pamiršome. Šioje stotelėje Viešpats per pranašą Malachiją mums primena, kad Dievo kelias kuriuo keliaujame yra geras ir jame nepražūsime, o jei nuklysime ir į jį sugrįšime, tuomet ir Jis pas mus sugrįš. 

Gyvenimo keliuose turime sustojimų, kurie mums reikalingi, kad pailsėtume, pasistiprintume, pasimankštintume ir vėl toliau naujų jėgų įgavę keliautume toliau. Advento laikotarpis mums yra sustojimas, viename iš tokių sustojimų Viešpatys per pranašą Malachija mums ir sako: Laikykitės taisyklių keliaudami mano keliais. 

Kai kur nors keliauji pirmą kartą visada yra be galo smagu, kada kas nors ateina tavęs pasitikti. Neturėtume labai nustebti, tačiau mūsų pasitikti keliaujančių gyvenimo kelionėje ateina Viešpats. 

Dvasinis augimas prasideda nuo paprastų dalykų, kaip ateiti prie Dievo artumo ir paėmus paprastus dalykus, kurie yra musų gyvenime, tai ką turime, naudojti Jam tarnaujant. Mozė buvo paragintas paimti lazdą ir su ja eiti pas faraoną, o ką mes esame paraginti paimti į savo rankas? ...

Žvelgdamas į Raudų knygos kontekstą, kuriame kalbama apie tai, kad žmonės yra prislėgti, ir jiems nėra greito sprendimo, žvelgiu į Ištikimą Dievo meilę, nes Dievas nepakito ir vis dar tebėra tas pats - ištikimai mylintis, ir kviečiantis jame turėti savo dalią. 

Apie širdies nuraminimą nusprendžiau kalbėti, nes skaitant šventą raštą mane pritraukė prie šių eilučių ir man pačiam tapo reikalinga ši tema, kviečianti nurimti nuo įvairiausių pasaulinių iššūkių, sprendimų ir savo paties pasirinkimų. Taigi, pradedu žvelgti apmąstydamas į tai, ką Biblija kalbėdama apie žmogaus širdį, ir ką ji mums gali pasakyti, kad už tas žinias būtume dėkingi Dievui ir jas naudotume savo gyvenime.

Artėjant trijų žymių šventimų savaitgaliui, nepamirškime to kas yra svarbiausia. Žvilgsnis į Jobo knygą. 

Visi mes bene visą gyvenimą grumdamiesi su dvejomis prigimtimis – kūniškąja ir dvasine. Jeigu mūsų sudvigubintos kūno dalys atlieka papildomą, arba atsarginę funkciją, tai su dviejomis prigimtimis yra visiškai kitaip, nes jos tarpusavyje jos yra tapusios priešiškos, o turėtų būti suvienytos. Visada viena iš jų dominuoja labiau. Supratimas man apie savo prigimtį yra reikalingas dėl kelių priežasčių. Pirmoji, tai manyje veikia įgimtoji kūniškoji prigimtis ir, kaip Raštas teigia, per ją aš gyvenu Dievo rūstybėje. Antra, tai kad man reikia patirti išsilaisvinimą iš kūniškosios prigimties, ir tai yra įmanoma, nes esu dieviškosios prigimties dalininkas.

Keliais aspektais iš savo žmogiškosios pozicijos noriu pažvelgti į tai, ką vadiname pažinimu ir ką turėtume pažinti iš Šventojo Rašto perspektyvos. Kuomet mes pakeliame savo mintis į tą pažinimo kryptį, kuri yra aukščiau materijos ir organinių organizmų, tuomet suprantame – apskritai mes nei ką žinome nei ką pažįstame. Šiuo atveju norint kažką pažinti, reikia pradėti tikėti, nes tikėjimas yra raktas pažinti tai kas yra už materijos ribų, tačiau tą raktą reikia susirasti, paimti ir atrakinti tinkamas duris, pro kuriąs yra įėjimas į anapusio pasaulio, į Dievo Karalystės ir paties Viešpaties pažinimą. Mąstydamas apie pažinimo perspektyvas dabar pažvelgsiu į kelis pažinimo aspektus – kūno, proto ir sielos.

Apie laisvę, kurios man reikia ne iš pasaulio, bet iš Dievo, kalbame tiktais dvejais (nors jų yra ir daugiau) aspektais, „Pasaulis ir laisvė; Dievas ir laisvė“. Iš tiesų, o kodėl kiekvienam iš mūsų reikia Dievo dovanojamos laisvės?

Pamokslas apie Reformacijos idėjų kelius - Dievo malonę. 

Pastoriai Artūras ir Styvas kalba apie Dievo malonę.

Įrašas iš VLKB pamaldų. 

Pokalbis su pastoriumi Styvu apie Šventą Raštą ir jo įtaką.

Paveiktas patarlių skaitymo noriu pažvelgti į du didelius žmogaus gyvenimo dalykus, - puikų gyvenimą ir laimę. Tai yra žmonių siekiamybės, į kurias dedame daug pastangų. Biblija apie šiuos dalykus kalba, kaip apie kiekvieno individo asmeninį siekimą suprantant, kad šiems dideliems dalykams pasiekti reikia ir nuolatinių ilgalaikio darbo ir pasitikėjimo pastangų.

Bažnyčia gimė per Sekmines, ir jau maždaug du tūkstančiai metu pasaulyje egzistuoja tokia bendruomenė žmonių, kuri garbina trejybės Dievą, ypač paryškindama Jėzų, skelbia Evangeliją, tiki Biblija, tarnauja pasaulio žmonėms. Aš sau ir jums šią dieną užduodu klausimą – kodėl man yra reikalinga bažnyčia? Dėl šios priežasties šiandien paryškinsiu tiktais dvi priežastis, o jų yra daug daugiau, kodėl man yra reikalinga bažnyčia. Šias tiesas kalbėsiu žvelgdamas į tą pirmutinę apaštališkąją bažnyčią gimusią Sekminių dieną.