Vrublevskių biblioteka ir bičiuliai

Lenkų mokslininkė Wioletta Pawlikowska tyrinėja Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir jos vyskupų istoriją. Per šešis šimtus metų Vilniaus vyskupai kartu su Lietuva išgyveno ne vieną epochą, buvo aktyvūs šalies vidaus įvykių dalyviai ir išorės gynėjai. W. Pawlikowskos tyrimai praturtina mūsų bendros istorijos vaizdinį.Mokslininkės tyrimams svarbiausias Vrublevskių bibliotekoje saugomas Vilniaus Katedros kapitulos archyvas su daugybe papildomos medžiagos (F43). Kiti svarbūs dokumentai saugomi 1-ame fonde ir pergamentų rinkinyje. Pirmąkart apsilankiusi bibliotekoje prieš dvidešimt dvejus metus, mokslininkė pastaruoju metu atvyksta dirbti skaitykloje maždaug du kartus per metus. Kaip sako pati tyrėja, šio mokslinio vizito metu jai teko persikelti į XVII a. Vilnių, nes tyrinėja dokumentus, susijusius su Vilniaus vyskupu Eustachijumi Valavičiumi, gyvenusiu apie 1572–1630 metus. Pastarasis buvo vadinamas „vyskupu eretiku“, nes, nepaisant nuopelnų Katalikų bažnyčiai, draugavo su Kristupu II Radvila ir dalyvaudavo protestantų pamaldose. Tyrinėdama šią istorinę asmenybę W. Pawlikowska gilinasi į Katedros kapitulos aktus, kuriuose randa informacijos apie Vilniaus vyskupus. Jų gyvenimas ir veikla glaudžiai susijusi lietuvių tautos, ypač Lietuvos, istorija. Mokslininkė šiuo metu rengia knygą apie LDK vyskupus ir sutinka paskaitų ar pranešimų forma dalintis naujausiomis žiniomis.Liepos pabaigoje W. Pawlikowska dirbo Vrublevskių bibliotekos skaitykloje ir ta proga davė interviu.

Ankstesniuose šio ciklo pokalbiuose dalyvavo Vilnių kuriantys profesionalai: skulptorius, architektas, dizaineris, tarpdisciplininio meno atstovai, menotyrininkė, meno mecenatas. Šį kartą sužinosite, ką jaučia, kokiu mato ir kaip skatina miestu domėtis žurnalistė, klinikinė psichologė, Miesto istorijų mokyklos įkūrėja, knygos „Vilniaus atminties punktyrai“ autorė, ekskursijų sumanytoja ir vedėja Gabija Lunevičiūtė.Palietėme svarbias temas: koks turi būti šiuolaikinis gidas, kaip kuriamos ekskursijos ir kokie žmonės laisvalaikį skiria miesto pažinimui. Ar Vrublevskių bibliotekos architektūrinis ansamblis įtrauktas į pažintinių pasivaikčiojimų maršrutus, ar skiriama dėmesio meno kūriniams, esantiems viešose Vilniaus senamiesčio erdvėse.„Yra labai daug dalykų, kurių skubėdami, paskendę mintyse apie darbus ir kasdienybę tiesiog nepastebime. Neabejoju, kad porą valandų su gidu paklajoję po gimtuosius ar aplinkinius rajonus, liktumėte nustebę ir įkvėpti. Sąmoningai domėdamiesi savo aplinka, savo miestu ar šalimi, patys geriau jaučiamės, geriau pažįstame save“, – sako Gabija Lunevičiūtė.

Vrublevskių bibliotekos studijoje prof. Arno Paran (Arnaud Parent) pristatė šiais metais išleistą biografinę knygą apie prancūzų gydytoją ir mokslininką Žaną Emanuelį Žiliberą (1741–1814). Šis mokslininkas, panašiai kaip ir pats knygos autorius, palikęs gimtąją Prancūziją atvyko ir įsikūrė dirbti Lietuvoje. Pokalbio metu pašnekovas paatviravo, kaip jis pats susidomėjo Lietuvos istorija, kokios temos labiausiai domina, kaip atrado Ž. E. Žiliberą ir kokiam skaitytojui skirta ši knygą. Prof. Arno Paran – istorikas, dėstytojas ir poliglotas, į Lietuvą atvykęs prieš du dešimtmečius. Šiandien Arno ne tiklaisvai kalba lietuviškai, bet ir aktyviai dalyvauja akademiniame bei kultūriniame gyvenime, yra Lietuvos mokslo istorikų ir filosofų bendrijos narys. 2018 metais apginta disertacija apie prancūzus Abiejų Tautų Respublikos pertvarkyme Stanislovo Augusto valdymo laikotarpiu (1764–1795), 2026 m. išleista biografinėknyga apie prancūzų gydytoją ir mokslininką Žaną Emanuelį Žiliberą. Biografinė knyga nėra vien faktų rinkinys. Taimetodologiškai sutvarkyta intelektinės veiklos istorija: apžvelgti ir įvertinti archyviniai šaltiniai, publikacijos, dokumentuota akademinė aplinka, pristatytaVilniaus universiteto struktūra ir bendruomenė. Tokios knygos leidžia suprasti ne tik ką mokslininkas nuveikė, bet kaip ir kodėl tai tapo svarbu atsižvelgiant į platesnį kontekstą. Biografinė knyga apie Ž. E. Žiliberą nėra tikpagarba XVIII a. medikui ir gamtininkui. Tai instrumentas, leidžiantis mums – istorikams, bibliotekininkams, akademinei bendruomenei – argumentuotai parodyti, kad Lietuvos mokslo istorija yra dokumentuota, europinė ir verta būti pažinta. Knygoje rasite išsamią biografinę medžiagą, laiškus, tekstus (originalo kalba ir greta lietuviškus vertimus), išsamų panaudotos literatūros ir archyvinių dokumentų sąrašą bei asmenų rodyklę. Kalbino dr. Birutė RailienėFilmavo Vika PetrikaitėAplinką puošė Jolita Kaškevičiūtė

Šiemet savo 60-metį švenčia Vilniuje įsikūręs Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejus.Pirmąją 3000 vienetų mineralų, uolienų ir jų dirbinių kolekciją 1965 m. tuometinei Geologijos valdybai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Tokia buvo muziejaus įsteigimo pradžia. Antroji pagal dydį dovana muziejui priklauso Vykintui Matuzevičiui (1150 pavyzdžių). Muziejus nuolat atnaujina savo ekspozicijas, ypač minėdamas svarbias sukaktis ir priimdamas naujas dovanas iš kolekcininkų.Šiuo metu muziejuje eksponuojami beveik visų Žemėje randamų klasių ir grupių mineralai bei uolienos. Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 pavyzdžių. Vaizdo įrašo filmavimo metu kartu su muziejaus vedėja Birute Poškiene apžiūrėjome įdomiausius meteoritų, agatų, uolienų, fosilijų, smėlių ir juvelyrinių dirbinių pavyzdžius. Visus, norinčius iš arčiau pažinti dangaus ir žemės objektus, muziejus kviečia į ekskursijas ir edukacijas.

„Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo josprasideda. Galvoju apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje aplinkoje“, – sako menininkė Dalia Truskaitė. Jos darbai – meno kūriniais virtęs trapus stiklas – atstovavo Lietuvai ir sulaukėaukštų įvertinimų prestižiniuose stiklo meno renginiuose Venecijoje, Diuseldorfe, Tokijuje, Tojamoje. Dalios Truskaitės kūryba išsiskiria subtilumu ir meistrišku ekspozicinės erdvės valdymu. Šviesa ir skaidrumasjos darbuose yra bendraautoriai, o išgrynintos formos kalba apie būties trapumą ir akimirkossvarbą.Klausėme, kaip Dalia Truskaitė studijoms pasirinkovitražo specialybę, kas buvo jos dėstytojai. Menininkė gimė, augo ir gyvena Vilniuje, jai labai rūpi aplinka, todėl palietėme ir šių dienų miestotvarkos temą, sužinojome, kokie, jos nuomone, pavykę istorinės atminties įamžinimo projektai. Dalia Truskaitė papasakojo, kokiame unikaliame projekte dalyvauja dabar, o ilgametė dailės pedagogės patirtis leido įvardinti šio dalyko ugdymo programos spragas.

Dr. Andrius JurkevičiusLietuvos istorijos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaAntroje paskaitos dalyje dr. Andrius Jurkevičius aptaria Vitebsko vietininkų ir vaivadų skyrimo tvarką ir karjeros ypatumus XIV a. antroje pusėje – 1564 m. Pagal Lietuvos valdovo Aleksandro Jogailaičio privilegiją vietininkais ir vaivadomis Lietuvos valstybėje negalėjo tapti kitų valstybių gyventojai, šias pareigas galėjo gautitik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai. Įdomu tai, kad pagal Vitebsko žemei suteiktas privilegijas Lietuvos valdovai įsipareigojo skirti Vitebsko vietininkus irvaivadas atsižvelgdami į vietos gyventojų nuomonę. Lektorius aptaria atvejį, kai Vitebsko miestiečiai ir bajorai teismo keliu išsireikalavo pakeisti jiems netikusį vaivadą. Kaip rodo ir kiti pavyzdžiai, vaivados nevengdavo imtis neteisėtų veiksmų plėsdami savo įtaką. Valdovas Žygimantas Augustas, siekdamas, kad Vitebsko vaivados nustotų skirti vietosvaldžios pareigybes neatsižvelgdami į valdovo ir Vitebsko gyventojų interesus, tiesiog išplėtė Vitebsko vaivados galias. Vitebsko vietininkais ir vaivadomis dažniausiai tapdavo įtakingi lietuvių ir rusėnų kunigaikščiai arba bajorai, priklausęįvairioms krikščionybės srovėms: tarp jų buvo katalikų, stačiatikių, unitų ir protestantų.

Dr. Andrius JurkevičiusLietuvos istorijos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaPaskaitos metu lektorius aptaria, kaip buvo skiriami svarbiausi Vitebsko žemės pareigūnai – vietininkai ir vaivados, ėję pareigas XIV a. antros pusės – 1564 m. laikotarpiu. XIV a. antroji pusė ženklina Vitebsko vietininko pareigybės atsiradimą, o 1564-ieji metai kaip chronologinio periodo pabaigapasirinkti dėl to, kad tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjeprasidėjusios administracinė ir teismų reformos ženkliai keitė valstybėsregionų (taip pat ir Vitebsko vaivadijos) pareigybių struktūrą.Vitebskas dabar yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais jis buvo vienas svarbiausių administracinių centrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje, tuo pačiu ir atskiro Lietuvos regiono – Vitebsko žemės – centras.Vitebsko vietininkui XVI a. pradžioje buvo suteiktas aukštesnis vaivados statusas, skiriamas tik svarbiausių valstybės pilių vietininkams. Vitebsko vietininkų ir vaivadų funkcijos buvo labai įvairios: teisminės, administracinės ir karinės.Dr. Andrius Jurkevičius supažindina su vienu Vitebsko vaivados dokumentu, kurio originalas yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vitebsko vaivados Jurgio Vaitiekaičio Nosilovskio knygų, kuriame užfiksuotas Lucko vyskupui pavaldaus Vitebsko klebonijos pareigūno Motiejaus Laškovskio skundas. Ant dokumento uždėtas antspaudas, patvirtinantis jo juridinę galią.