Vrublevskių biblioteka ir bičiuliai

Šiemet savo 60-metį švenčia Vilniuje įsikūręs Gamtos tyrimų centro Mineralų muziejus.Pirmąją 3000 vienetų mineralų, uolienų ir jų dirbinių kolekciją 1965 m. tuometinei Geologijos valdybai padovanojo Sverdlovske (dabar Jekaterinburgas) gyvenęs lietuvis Alfonsas Žukelis (1899–1977). Tokia buvo muziejaus įsteigimo pradžia. Antroji pagal dydį dovana muziejui priklauso Vykintui Matuzevičiui (1150 pavyzdžių). Muziejus nuolat atnaujina savo ekspozicijas, ypač minėdamas svarbias sukaktis ir priimdamas naujas dovanas iš kolekcininkų.Šiuo metu muziejuje eksponuojami beveik visų Žemėje randamų klasių ir grupių mineralai bei uolienos. Muziejaus fonde saugomos 85 kolekcijos, kuriose yra daugiau kaip 5500 pavyzdžių. Vaizdo įrašo filmavimo metu kartu su muziejaus vedėja Birute Poškiene apžiūrėjome įdomiausius meteoritų, agatų, uolienų, fosilijų, smėlių ir juvelyrinių dirbinių pavyzdžius. Visus, norinčius iš arčiau pažinti dangaus ir žemės objektus, muziejus kviečia į ekskursijas ir edukacijas.

„Man visada labai svarbi erdvė, viskas nuo josprasideda. Galvoju apie čia patiriamas žmogaus būsenas ir jausenas, kurias kiekvienas išgyvena konkrečioje aplinkoje“, – sako menininkė Dalia Truskaitė. Jos darbai – meno kūriniais virtęs trapus stiklas – atstovavo Lietuvai ir sulaukėaukštų įvertinimų prestižiniuose stiklo meno renginiuose Venecijoje, Diuseldorfe, Tokijuje, Tojamoje. Dalios Truskaitės kūryba išsiskiria subtilumu ir meistrišku ekspozicinės erdvės valdymu. Šviesa ir skaidrumasjos darbuose yra bendraautoriai, o išgrynintos formos kalba apie būties trapumą ir akimirkossvarbą.Klausėme, kaip Dalia Truskaitė studijoms pasirinkovitražo specialybę, kas buvo jos dėstytojai. Menininkė gimė, augo ir gyvena Vilniuje, jai labai rūpi aplinka, todėl palietėme ir šių dienų miestotvarkos temą, sužinojome, kokie, jos nuomone, pavykę istorinės atminties įamžinimo projektai. Dalia Truskaitė papasakojo, kokiame unikaliame projekte dalyvauja dabar, o ilgametė dailės pedagogės patirtis leido įvardinti šio dalyko ugdymo programos spragas.

Dr. Andrius JurkevičiusLietuvos istorijos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaAntroje paskaitos dalyje dr. Andrius Jurkevičius aptaria Vitebsko vietininkų ir vaivadų skyrimo tvarką ir karjeros ypatumus XIV a. antroje pusėje – 1564 m. Pagal Lietuvos valdovo Aleksandro Jogailaičio privilegiją vietininkais ir vaivadomis Lietuvos valstybėje negalėjo tapti kitų valstybių gyventojai, šias pareigas galėjo gautitik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai. Įdomu tai, kad pagal Vitebsko žemei suteiktas privilegijas Lietuvos valdovai įsipareigojo skirti Vitebsko vietininkus irvaivadas atsižvelgdami į vietos gyventojų nuomonę. Lektorius aptaria atvejį, kai Vitebsko miestiečiai ir bajorai teismo keliu išsireikalavo pakeisti jiems netikusį vaivadą. Kaip rodo ir kiti pavyzdžiai, vaivados nevengdavo imtis neteisėtų veiksmų plėsdami savo įtaką. Valdovas Žygimantas Augustas, siekdamas, kad Vitebsko vaivados nustotų skirti vietosvaldžios pareigybes neatsižvelgdami į valdovo ir Vitebsko gyventojų interesus, tiesiog išplėtė Vitebsko vaivados galias. Vitebsko vietininkais ir vaivadomis dažniausiai tapdavo įtakingi lietuvių ir rusėnų kunigaikščiai arba bajorai, priklausęįvairioms krikščionybės srovėms: tarp jų buvo katalikų, stačiatikių, unitų ir protestantų.

Dr. Andrius JurkevičiusLietuvos istorijos institutas, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekaPaskaitos metu lektorius aptaria, kaip buvo skiriami svarbiausi Vitebsko žemės pareigūnai – vietininkai ir vaivados, ėję pareigas XIV a. antros pusės – 1564 m. laikotarpiu. XIV a. antroji pusė ženklina Vitebsko vietininko pareigybės atsiradimą, o 1564-ieji metai kaip chronologinio periodo pabaigapasirinkti dėl to, kad tuo metu Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėjeprasidėjusios administracinė ir teismų reformos ženkliai keitė valstybėsregionų (taip pat ir Vitebsko vaivadijos) pareigybių struktūrą.Vitebskas dabar yra vienas didžiausių Baltarusijos miestų. Viduramžiais ir Naujaisiais laikais jis buvo vienas svarbiausių administracinių centrų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės šiaurės rytinėje dalyje, tuo pačiu ir atskiro Lietuvos regiono – Vitebsko žemės – centras.Vitebsko vietininkui XVI a. pradžioje buvo suteiktas aukštesnis vaivados statusas, skiriamas tik svarbiausių valstybės pilių vietininkams. Vitebsko vietininkų ir vaivadų funkcijos buvo labai įvairios: teisminės, administracinės ir karinės.Dr. Andrius Jurkevičius supažindina su vienu Vitebsko vaivados dokumentu, kurio originalas yra saugomas Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos Rankraščių skyriuje. Tai išrašas iš Vitebsko vaivados Jurgio Vaitiekaičio Nosilovskio knygų, kuriame užfiksuotas Lucko vyskupui pavaldaus Vitebsko klebonijos pareigūno Motiejaus Laškovskio skundas. Ant dokumento uždėtas antspaudas, patvirtinantis jo juridinę galią.