Atviras pokalbis: Pilietinis pasipriešinimas: ar dažnas protestavimas daro politikus kurčiais?

Lietuvoje gegužės 14-oji minima kaip Pilietinio pasipriešinimo diena. 1972 metų gegužės 14 dieną Romas Kalanta nusižudė protestuodamas prieš sovietinę socialistinę santvarką. Kauno muzikinio teatro sodelyje apsipylęs benzinu ir sušukęs „Laisvę Lietuvai!“, jis susidegino. Jau kitą dieną kilo jaunimo neramumai, o R. Kalantos laidotuvių dieną jie peraugo į spontaniškas eitynes Laisvės alėjoje.Priešintis sovietų valdžiai buvo pareiga. Galiausiai protestuojant, mitinguojant ir buriantis, kaip tuomet vadinta, dainuojančios revoliucijos būdu buvo iškovota nepriklausomybė.Šiandien protesto akcijos taip pat yra dažnas reiškinys. Žmonės protestuoja prieš valdžios veiksmus, nepriimtinus įstatymus, rasinę nelygybę, imigrantus, mažus atlyginimus, prastas darbo sąlygas ir neįvykdytus pažadus. Vieni protestuoja sąmoningai, kiti – vedami bendrystės jausmo, dar kiti prisijungia atsitiktinai ar siekdami politinių bei kitų tikslų.Protestuose skamba įvairūs šūkiai – kartais žiaurūs, kartais įžeidžiantys, lydimi gestų ar agresyvių veiksmų. Vis dėlto dažniausiai viskas baigiasi taikiai. Tačiau valdžia protestuotojų ne visada girdi arba nenori girdėti.Kaip ten bebūtų, apklausos rodo, kad visuomenės pilietinė galia išaugo – daugiau žmonių dalyvauja protestuose ir juos palaiko.Laidoje dalyvauja protesto akcijų organizatorė, Žurnalistų profesionalų asociacijos vadovė Birutė Davidonytė, visuomenininkas, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio narys Povilas Urbšys, Seimo nariai: Artūras Zuokas ir Vytautas Sinica.